III, 11. Kardinolo Pranciškaus Barberini pašlovinimas

Iš kur tas dvasios polėkis, nešantis

Mane į tirštą miglą įsupęs, kad

                    Aš vėtrų žirgus sustabdyčiau,

                                         Greitai per debesis kad nuskriečiau,

Aukštai pakibęs, džiaugčiaus regėdamas

Laukus lygiuosius, lūšną neturtėlių,

                    Karalių rūmus sau po kojom,

                                         Kad vežime virš pasaulio lėkčiau.

Gal tai apgaulė, tuščias regėjimas?

Ar virš pasaulio margo tikrai skrendu,

                    Per spindulingą skliautą ir pro

                                         Skaisčiąją saulę, kurią ugninis

Vainikas gaubia? Tėviškė šviesulių,

Dangaus auksinio juosta skaisčioji čia,

                    Žvaigždžių laukai; čia dešimt rūmų

                                         Amžiną ratą padange suka.

O kurgi auksu man įrašyt skliaute

Didžiūno šlovę? Čia nemirtingasis

                    Plienu šarvuotas Orionas,

                                         Kastoro žvaigždės greta dvi kviečia

Narsuolį. Ten gi Herkulis didis vėl

Šlove sau lygų Herkulį šaukiasi,

                    Antai senieji Grigo Ratai

                                         Kviečiasi tą, kas šviesus ir naktį.

Gal jį, ryžtingą ir nepabūgstantį,

Man patikėti Liūtui, globojančiam

                    Ugninę Vasarą, pasėlius,

                                         Šuns ir Cereros valdas gelsvąsias?

Kuomet teisinga ir atkakli jėga

Padangių skliautui žėrinčiam atiteks,

                    Mergelė rudeninė laukia.

                                         Ji Svarstykles neklaidingas laiko,

Ji metų žirgus, valandas ji eiklias

Sutramdo. Šičia aš Plejades regiu

                    Ir Hiades, kurios užleidžia

                                         Tau, o Pranciškau, Olimpą gimtą.

Antai svetingus debesis Fosforas

Praskirti bando. Ten Skorpionas vėl

                    Sustot mėgina, kad tavęs tik

                                         Žnyplėmis ir geluonim neliestų.

O auksakartis Liūtas Marmarikos

Karčius ir vilną švytinčią kerpasi:

                    Jis nori prigesinti savo

                                         Liepsną, kur plaikstosi tartum karčiai.

Padangių skliautas šlovę įamžintą

Išsaugo. Kitką metai nusineša:

                    Dvarams ir skeptrams, ir kolonoms

                                         Pražūtį lemia senatvės dienos.