III, 22. CEZARIUI PAUZILIPIJUI

Kad nepasitikėtų per daug jaunyste

Tu jaunystės džiaugsmais neapsigauk tuščiais,

Pauzilipijau, greit ratas lemties nuskries,

Ką pagrobia jisai, lekia greičiau negu

Nežabotas, smagiai skrendantis Afrikas.

Apgaulingas, deja, grožis jaunų dienų,

Einant metams, jisai nyksta ir gali greit

Tarsi stiklas sudužt, saulėj vašku ištirpt.

Šitaip rožę, kurią rytą pakirdusią

Glamonėjo šilti vėjai Favonijai,

Nudrėskė vakare audrūs Etezijai.

Parkos pirštai greiti pina lemties gijas,

Ir jau jų niekada ji išardyt neleis;

Laiko upė veržli neteka atgalios.

Tas laimingas, kuris trumpo akimirksnio

Nebrangina per daug, kas jau nusimetė

Laiko jungą, kuris žvelgia sujaudintas

Į padanges šviesias, mato žvaigždžių ugnis,

Lyg gimtųjų namų žiburius languose.