III, 24. JONUI RUDAMINAI

Mirus jo broliui Jurgiui Rudaminai

Taip žaibas kartais tarp debesų juodų

Kirčiu trišakiu skelia dangaus skliautus

                    Ir virš tingios derlingos žemės

                                         Jo įnirtinga liepsna sublyksi,

Tarytum būtų laisvėn ištrūkęs jis,

Palikęs būstą murmančių debesų,

                    Per vėjams atviras platybes,

                                         Per Akvilono išgriautą mišką,

Per platų lauką, kalnus ir tarpeklius

Ugnim greitąja perskrieja jis, ir štai:

                    Ir Hemas pritrenktas, ir Kalpė

                                         Galvas aukštąsias prieš jį nulenkia.

Liepsnų baisiųjų apsuptas, lekia jis

Ir kelia siaubą vargšams visiems žmonėms.

                    Užgriūva juos dangaus galybės,

                                         Krūvos griuvėsių griausmus palydi.

Kalnai vaitoja ir, skildami perpus,

Baisingą griūtį sukelia su trenksmu,

                    Tą dundesį padangėm neša

                                         Šėlstančio Noto audringi šuorai, -

Taip priešus puola Rudamina narsus,

Mirties garbingom dulkėm nuklotas, jis

                    Gretas pralaužė musulmonų

                                         Ir įnirtingą pradėjo mūšį.

Šlovės didžiausios laurus žadėdama

Ir didį garsą, sielų valdytoja,

                    Garbė, dažna mirties bičiulė,

                                         Vedė jį ten, kur daugiau gelonų.

Narsa, Dorybė ir Pamaldumas ją

Lydėjo. Sekė narsų kareivį jos,

                    Mirtis kur siautė pražūtinga,

                                         Mulai maurojo ir zvimbė strėlės.

Lemties sutikti veržėsi drąsiai jis,

Iškėlęs galvą, priešus kapodamas.

                    Mirties Rudamina nepaisė

                                         Ir neieškojo pigaus triumfo.

Sėkmingam mūšy savo švitriu kardu

Jis baudė priešų išpuolius ir skriaudas,

                    Ir barbarų kohortos gausios

                                         Jo negalėjo įveikti niekaip,

Kol priešo kardas kliudė staiga ir jį.

Galva nusviro. Krito nuo žirgo jis,

                    Tačiau vos gyvą jį pakėlė

                                         Jo palydovės - Šlovė, Dorybė.

Rankas ištiesus, skuba sutikti jo

Žvaigždžių valdovė, amžiais gyva

                    Garbė, Karieton aukso įsodinus,

                                         Liepia jam kilt į dangaus aukštybes.

O Gandas sklinda lyg trimitu garsiu.

Jis skelbia amžiams žinią šlovingąją.

                    Valio, triumfe! Tarp žvaigždynų

                                         Rudamina amžinai gyvena.