Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library
Motiejus Kazimieras Sarbievijus
Lemties Žaidimai

IntraText CT - Text

Previous - Next

Click here to hide the links to concordance

III, 29. BIČIULIAMS BELGAMS

 

aplankyti tolimą Belgiją

Širdingai trokštu. Veskite, Gracijos,

                    Pegasą Permeso slėnio,

                                         Kamanas jam šventų girliandų

 

Užmaukit. Kaip jis karpo ausim ir kaip,

Pažinęs dainiaus mylimo balsą, tuoj

                    Sužvengia! Kaip jis nerimauja,

                                         Kamanų prašosi ir žvangučio,

 

Išrietęs sprandą! Raitas ant jo ir

Galiu vangiuosius debesis perskrosti,

                    Viršum žemynų skrieti, patį

                                         Belerofontą danguj pralenkti.

 

Štai jau Karpatai liko toli, antai

Snieguotą Krako galvą regiu žemai,

                    Jau virš Karkinos bokštų skrieju

                                         Ir virš kalvų Karodūno seno,

 

Viršum žilosios Peukės. Lekiu aukščiau

Kalaidą, Zetą ir tėvą ,

                    Nors Oritiją, Erechtėjo

                                         Dukterį, nešė sparnuotas vyras.

 

Skraidina žirgas, Elbės nei Reino, nei

Skaidriosios Mozos kojom neliesdamas,

                    Mane. Puošniuosius Andoverpės

                                         Rūmus regiu ir valdovą Skaldį.

 

Bolandai, pirmas mano bičiuli, būk

Pasveikintas! puolu į glėbį tau,

                    Glaudžiuosi prie karštos krūtinės,

                                         Kaklą apsikabinu. Man gera

 

Žiūrėt į šventą veidą, regėti, jog

Dievybė glūdi jo šviesioje širdy,

                    Išgirsti kalbantį jo lūpom

                                         Dievą. Po to į akis man krinta

 

Kilnaus Habekvo Mūzų paženklinta

Kakta ir lyrą glaudžianti taip dažnai

                    Krūtinė. Dainiau, vertas linksmint

                                         Dangišką puotą, dievų nektarą

 

Giesme pasaldint, leisk Sarbievijui,

Ant tavo kelių galvą padėjusiam,

                    Po gurkšnį gerti tavosios

                                         Iškalbos ir giesmių šaltinio.

 

Kuris gi šičia pranašas atskuba,

Rankas išskėtęs? Tolenarijų,

                    Jo spindinčias akis pažįstu,

                                         Dvasią, kuri tik trumpam apleidžia

 

Šventųjų draugę. Tėve, atskleiski tu

Man Dievo valios paslaptis auksines,

                    Didingų žodžių paklausyti

                                         Leisk ir pažinti visas tavosios

 

Širdies dorybes. Kas gi Hortenzijaus

Neatpažintų, jo išminties šviesios?

                    Kas nepažintų Dierikso

                                         Ir atsispindinčių žvilgsny dvasios

 

Puikiųjų lobių? Kaip gi man Hoschijų

Dar apkabinti, kaip dar priglausti man

                    Ir Mortierį, ir Libentą,

                                         Valijų, Hezijų, širdžiai mielą?

 

O didžiavyriai, amžių verti senų!

Kaip spindi kilnūs užmojai veiduose!

                    O šypsena, giedra, džiaugsminga,

                                         Skleidžia malonią dorybės šviesą.

 

Kaip puikiai žėri purpuru veidai!

Toksai skaistumas - tai prigimties taurios

                    Tikriausias ženklas; prie didybės

                                         Tinka meilumas kalbos ir būdo.

 

Kai atgaivinti žuvusią padermę

Deukalionas ėmėsi žemėje,

                    Nuslūgus jūrai, ir, išmėtęs

                                         Akmenis, pavertė žmonėmis juos,

 

Prie Mozos, Skaldies pats nežinodamas,

Likimui lėmus, metęs per petį jis

                    Grynuolį aukso (sklinda gandas) -

                                         Užgimė taip padermė auksinė.

 

Rūstumo žymę nuo malonių veidų

Nutrynė, pyktį įveikė šypsena

                    Meilia ir tuoj palei Rodaną

                                         Ir palei Reiną tauraus metalo

 

Šviesa savaime spindinčius papročius

Jie paskleidė; ir trauktis tos šalies

                    Suskato klastos, o pavydas

                                         Tuoj į atokiąją Tulę spruko.

 

Išliko šitas aukso švytėjimas

Veiduos ir žodžiuos belgų ir sklinda jis

                    Visur savaime. Bet netrukus

                                         geležies pragaištingos kilo

 

Kitokie žmonės. Ėmę maištauti, jie

Pripratino prie žygių žiauriausių tuoj

                    Savus vadus. Ir kur jus, vargšai,

                                         Amžinas karo verpetas neša?

 

Narsieji vyrai, Belgijos liūtai, jūs

gimto lizdo veskit karius, ginklus

                    Gabenkit, nes pagimdė šitas

                                         Kraštas nesantarvę ir kursto.

 

Tėvynėj veltui tikitės jūs sulaukt

Ramesnio meto. Dunda seniai karai

                    Ir griaudi barbarų Gradyvas:

                                         Šalį užpuolė jau trečias priešas.

 

Kapus senolių pridera padabint

Naujais trofėjais, pridera apstatyt

                    Dešimtimis laivų achajų,

                                         Karpato, Jonijos jūros krantą.

 

O, jei paskęstų jūroje plačioje

Tingumas mūsų ir nešlovė visa!

                    Kiek žygių kildamas išvystum,

                                         Kiek - nusileisdamas, mielas Febai!

 

Tu, Puteanai, tąsyk Atėnuose

Tuoj karaliją senąją išminties

                    Panėcijaus atkurtum, Mūzoms

                                         Ir Padorumui šventyklą skirtum.

 

Didžiam Sokratui nenusileidžiantis

Tiesos skleidėjau! Kiek tavo portikan

                    Uolaus jaunimo sugužėtų,

                                         Kokios klausytojų minios plauktų!

 

Kiek didžiavyrių dėtųs tavus žodžius

Širdin, jei šauktum lyg Demostenas juos

                    Kovon! Kiek scenų lyg Sofoklis

                                         Imtum Melitės koturnais drebint!

 

O Boelmano balsą griausmingą ir

Jo iškalbingą žodį išgirdęs,

                    Skubėčiau per lelegų, dakų,

                                         Edonų, trakų žemes jo linkui.

 

Tad kur per erdvę neša mane viltis

Ir mano žirgas? pranašauju, jog

                    Jau greit, nesantarvę pamiršę,

                                         Belgai sulauks laimingesnio meto.

 




Previous - Next

Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library

IntraText® (V89) Copyright 1996-2007 EuloTech SRL