| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Motiejus Kazimieras Sarbievijus Lemties Žaidimai IntraText CT - Text |
Širdingai trokštu. Veskite, Gracijos,
Kamanas jam iš šventų girliandų
Užmaukit. Kaip jis karpo ausim ir kaip,
Pažinęs dainiaus mylimo balsą, tuoj
Sužvengia! Kaip jis nerimauja,
Išrietęs sprandą! Raitas ant jo ir aš
Galiu vangiuosius debesis perskrosti,
Štai jau Karpatai liko toli, antai
Snieguotą Krako galvą regiu žemai,
Jau virš Karkinos bokštų skrieju
Viršum žilosios Peukės. Lekiu aukščiau
Dukterį, nešė sparnuotas vyras.
Skraidina žirgas, Elbės nei Reino, nei
Skaidriosios Mozos kojom neliesdamas,
Rūmus regiu ir valdovą Skaldį.
Bolandai, pirmas mano bičiuli, būk
Pasveikintas! Aš puolu į glėbį tau,
Glaudžiuosi prie karštos krūtinės,
Žiūrėt į šventą veidą, regėti, jog
Dievybė glūdi jo šviesioje širdy,
Dievą. Po to į akis man krinta
Kilnaus Habekvo Mūzų paženklinta
Kakta ir lyrą glaudžianti taip dažnai
Krūtinė. Dainiau, vertas linksmint
Giesme pasaldint, leisk Sarbievijui,
Ant tavo kelių galvą padėjusiam,
Iškalbos ir iš giesmių šaltinio.
Kuris gi šičia pranašas atskuba,
Rankas išskėtęs? Aš Tolenarijų,
Dvasią, kuri tik trumpam apleidžia
Šventųjų draugę. Tėve, atskleiski tu
Man Dievo valios paslaptis auksines,
Leisk ir pažinti visas tavosios
Širdies dorybes. Kas gi Hortenzijaus
Neatpažintų, jo išminties šviesios?
Ir atsispindinčių žvilgsny dvasios
Puikiųjų lobių? Kaip gi man Hoschijų
Dar apkabinti, kaip dar priglausti man
Valijų, Hezijų, širdžiai mielą?
O didžiavyriai, amžių verti senų!
Kaip spindi kilnūs užmojai veiduose!
O šypsena, giedra, džiaugsminga,
Skleidžia malonią dorybės šviesą.
Kaip puikiai žėri purpuru jų veidai!
Toksai skaistumas - tai prigimties taurios
Tikriausias ženklas; prie didybės
Tinka meilumas kalbos ir būdo.
Kai atgaivinti žuvusią padermę
Akmenis, pavertė žmonėmis juos,
Prie Mozos, Skaldies pats nežinodamas,
Likimui lėmus, metęs per petį jis
Grynuolį aukso (sklinda gandas) -
Rūstumo žymę nuo malonių veidų
Šviesa savaime spindinčius papročius
Jie paskleidė; ir trauktis iš tos šalies
Veiduos ir žodžiuos belgų ir sklinda jis
Iš geležies pragaištingos kilo
Kitokie žmonės. Ėmę maištauti, jie
Pripratino prie žygių žiauriausių tuoj
Savus vadus. Ir kur jus, vargšai,
Narsieji vyrai, Belgijos liūtai, jūs
Iš gimto lizdo veskit karius, ginklus
Kraštas nesantarvę ir ją kursto.
Tėvynėj veltui tikitės jūs sulaukt
Ramesnio meto. Dunda seniai karai
Šalį užpuolė jau trečias priešas.
Kapus senolių pridera padabint
Naujais trofėjais, pridera apstatyt
Karpato, Jonijos jūros krantą.
O, jei paskęstų jūroje plačioje
Tingumas mūsų ir nešlovė visa!
Kiek - nusileisdamas, mielas Febai!
Tuoj karaliją senąją išminties
Ir Padorumui šventyklą skirtum.
Didžiam Sokratui nenusileidžiantis
Tiesos skleidėjau! Kiek tavo portikan
Kokios klausytojų minios plauktų!
Kiek didžiavyrių dėtųs tavus žodžius
Širdin, jei šauktum lyg Demostenas juos
Kovon! Kiek scenų lyg Sofoklis
Imtum Melitės koturnais drebint!
O Boelmano balsą griausmingą ir
Jo iškalbingą žodį išgirdęs, aš
Tad kur per erdvę neša mane viltis
Ir mano žirgas? Aš pranašauju, jog
Jau greit, nesantarvę pamiršę,
Belgai sulauks laimingesnio meto.