I, 2. AURELIJUI LIKUI

Kad per daug nesiskųstų nepalankiu likimu

Liaukis, Likai, tuščiai raudot,

                    Vyk iš savo širdies liūdesį kuo toliau,

Juodus rūpesčius nuo kaktos

                    Brauk ir linksmas aukštyn galvą pakėlęs žvelk.

Nors giedra ne kasdien diena,

                    Ir likimas dažnai iškrečia pokštą mums,

Bet audringa nūnai banga

                    Ryt nurims ir su ja vėjai vakariai žais.

Saulė, šiandien liūdna, blausi,

                    Vėl rytoj nusijuoks, spindulius žerdama.

Taip ir žmogų nuo pat mažens

                    Lydi pakaitomis ašaros ir juokai,

Gilų sielvartą štai, žiūrėk,

                    Keičia džiaugsmas, o jį vėl liūdesys pakeis.

Toks likimas ir jo valia -

                    Neša metų srovė mums vis naujas grėsmes.

Tas, kurs vakar ramiai laukuos

                    Arė jaučiais, dabar imas kitus valdyt,

Jaučiams jungą nuėmęs, tuoj

                    Deda jis pavergtiems Kurams ir Gabijams.

 Ką paliko mums Vakaras

                    Menką, Rytas, žiūrėk, didį išvys galbūt.

Jei lemtis panorės juokaut

                    Ir gausybę supins nuotykių įvairių,

Gavęs tautą trumpai valdyt,

                    Vėl garsus žemdirbys savo trobelėn grįš.

Ir, kvatojant visiems aplink,

                    Malkas skaldys kirviu, pelniusiu šlovę jam.

Jei pristigs pakuroms skalų,

                    Rykštes liktoriaus jis laužys ir mes ugnin.