I, 3. URBONUI VIII

Šlovina popiežiaus Urbono VIII nuopelnus

Valdove didis, Urbonai, Urbonai,

Didysis dainiau! Aš jau seniai esu

                    Pegasą vežiman pakinkęs,

                                         Kad virš tautų ir valstybių skrietum.

Tad atsiplėški, kilki nuo žemės jau,

Išplėški vardą iš užmaršties miglų,

                    Išplėški šlovę! Pažadėtas

                                         Dangui tėvynės, dievų rateliui

Esi seniai jau. Noriu tave iškelt

(Dievai padės man) virš pagarsėjusių

                    Plačiai kraštų ir virš stačiųjų

                                         Akrokeraunijų (jų viršūnės

Aukštoj padangėj perskrodžia debesis),

Virš didžio Pindo. Skriesi, po kojomis

                    Palikdamas miestus ir žmones,

                                         Vėjų svety, neregėtas niekad.

Iš ten galėsi pasižvalgyti tu

Ir į Nerėjo didžio pakrantes, ir

                    Į upelius, laukus ir kalnus

                                         Ir suskaičiuoti, kiek jūros bangos

Salų skalauja. Sveikina štai tave

Užvertęs galvą barbarų Hemas, o

                    Antai, pasveikinti iš aukšto,

                                         Krūpteli Akrokorinto bokštai,

Ir nusilenkia triskart tau Otrijas,

Baugščiosios Osos šlaitas, tau tris kartus

                    Rodopė linkteli snieguotą

                                         Galvą, o Pindas - šventuosius laurus.

Ir Febui skirtas Kintas tau lenkiasi,

Ir Kiros smailės stačiosios. Moja tau

                    Ir Kiteronas, apsikaišęs

                                         Laurais. Antai plačiašakės pušys

Šiluos Pangėjų tiesia šakas dangun,

Vežimo linkui, kelią nuklodamos

                    Viršūnėm, o kalnai tuo tarpu

                                         Atkiša keterą savo aukštą.

Tad leisk žygiuoti eisenoms ir puošniais

Vežimais Mūzoms greitai keliauti leisk,

                    Giedra padange sklisti leiski,

                                         Urbonai, šlovei tavųjų žygių.

Ar girdit? Gal man ta palyda miela Vaidenas?

Štai jau, rodos, girdžiu šauksmus

                    Ir plojimus, girdžiu per žydrą

                                         Dangų atūžiant būrius triukšmingus.

Štai bičių spiečius, dūzgianti kirbinė,

Čia atskraidinta šiltojo Afriko,

                    Suvirpino sparnus ir triskart

                                         Suūžė Urbono vardą švelniai.

Atsakė triskart Aidas, apskriejęs greit

Žemes ir jūras. Mūzos pasklidusios

                    Trimitais triskart, triskart lyrom

                                         Paskelbė Urbono šlovę garsią.

Bekraštė jūra, šitai išgirdusi,

Salas sukėlė; plojo ir džiūgavo

                    Amerikos, Europos šalys, :

                                         Azijos, Afrikos karalystės.

Tada prabilo Mūzos nudžiugusios:

"Skubėkit, amžiai, skriekite, valandos,

                    Baltais vežimais, slinkit, didūs

                                         Šimtmečiai, mėnesiai, bėkit greitai!"

Taip tarė Mūzos. Nusišypsojo tuoj

Auksiniai amžiai, žėrintys šimtmečiai

                    Ir savo sunkią aukso naštą

                                         Pavertė spindinčiais puikiai lobiais.