I, 4. KRISPUI LEVINIJUI

Kad nepasitikėtų per daug jaunyste

Krispai, nuolatos atsimink, kol gyvas:

Greitai pasibaigs maloni jaunystė.

Godūs ją nuneš vis nauji mėnuliai -

                    Laikas nestovi.

Nors tavus rūbus brangenybės puošia,

Diržas su sagtim iš gryniausio aukso,

O pečius dailus iš tiriečių vilnos

                    Gaubia apsiaustas.

Bet įsižiūrėk: bailiai virpa plunksnos

Šalmo viršuje, jis lengvai nukrinta.

Ir žibąs nūnai - tik bandyk nutraukti -

                    Auksas pabąla.

Dešine dosnia valanda ką davė,

Vėl kita pagrobs apgaulia kairiąja,

Lyg mama, kuri nekaltom vilionėm

                    Vaiką apgauna.

Kintanti sėkmė, nepastovios lemtys

Savo valdžioje laiko vargšą žmogų,

Prie skirtos ribos, lyg srautinga upė,

                    Skuba mūs metai.

Adrijoj ramioj daug lėčiau praplaukia

Laivas, sumerktų pastūmėtas irklų,

Kai bures glebias nelauktai įtempia

                    Vėjo dvelkimas.

Valandoms visoms šio pasaulio Viešpats

Uždeda sparnus per visatą skristi,

Slepias jos lizde, kol ateina laikas.

                    Ateičiai bręsta.