I, 5. Popiežiaus Urbono VIII pašlovinimas

Karų prieš Tirą, pergalės nesenos,

Kovų su serais neapdainuosiu aš:

                    Jau papūtė ištikima tau,

                                         Urbonai, Mūza lumzdelį švelnų.

Negailestingo plieno ir geležies

Kietosios amžių pavertei auksiniu,

                    Išdabinai jį brangenybėm,

                                         Suteikei jam purpurinę spalvą.

Nektaras, sako, upėmis jau plaukiąs,

Sruventi ėmęs nuo septynių kalvų

                    Balzamas, upeliukai sraunūs

                                         Vyno ir skysto medaus teką jau.

Ir švelniavilnės bandos jau skubančios

Parnešti vėlų vakarą tešmenis

                    Pritvinkusius ir sirų auksu

                                         Žėrinčią vilną tvartelin pačios.

Kur tavo šventos kojos bežengtų, ten

Tave Dorybė ir Pamaldumas, ir

                    Uolus Šaunumas, ir Tyrumas,

                                         Tas Teisingumo bičiulis, lydi.

Laukus ir žmones su tavimi drauge

Žirgais eikliaisiais jau Cerera dosni

                    Ir Amaltėja su gėrybių

                                         Pilnu ragu aplankyti skuba.

Tuo tarpu juodas Gedulas, Prievarta,

Karai ir varį žvanginęs Įtūžis,

                    Ir Rūpesčiai, ir blyškios Ligos,

                                         Ir pragaištingi stabai didžiuliai

Išnyko. Žengia Laimė tau iš paskos

Laukais taikingais, derlių brandinančiais.

                    Laivai be baimės per plačiosios

                                         Karpato jūros bangas keliauja.

Tave, valdove, šlovina nuolatos

Mergelės, marčios ir besiilsintys

                    Senoliai, ir vaikai - ar būtų

                                         Metas tekėti, ar leistis saulei.

O mes gi tėvą garbinsim pakelėj

Visi suklaupę. Triskart barstysime

                    Tau baltus ligustrus ir triskart

                                         Purpuro rožėmis apibersim.