I, 7. TELEFUI LIKUI

 Skundžiasi likimo ir sėkmės nepastovumu

Apgaulinga žmogaus lemtis,

                    Žaidžia, Telefai, ji žaidžia mumis, deja.

 Viskas laikina žemėj šioj,

                    Ką materija čia sukuria nerangi.

Lemia įnoris. Tuoj nukris

                    Tai, kas kyla, bet vėl kils ir nukris atgal.

Šitaip išlekia kamuolys,

                    Sviestas rankos lengvos, pasišokėdamas:

Čia jis siekia dangaus skliautus,

                    Čia į žemę skaudžiais smūgiais atsimuša.

Veja vakaras vakarą,

                    Kartais būna blogiau, kartais ir vėl geriau.

Lekia metai lyg debesys,

                    Su Favonais eikliais tolsta dešimtmečiai.

Amžiai pralekia viesulu,

                    Ir akimirka ši, lyg užburta dainos,

Tuoj žaibų vežimu nuskries.

                    Ak, kaip Notus greitus ragina valanda!

Lyros muzika maloni

                    Nei švilpynė graudi nesugrąžins atgal.

Nors vadinama nuostabia,

                    Ši daina pagyrų linkusi negirdėt.

Jai beskambant, lemties ranka

                    Grobia miestus, tautas ir varganoj tėkmėj

Nugramzdina ji karalius:

                    Puošnūs skeptrai, šlovė, buvusi jų galia

Virsta greit pelenų krūva.

                    Aukso rūmus ir jų stulbinančias menes

Su visais žmonėmis kartu

                    Ji palaidos ūmai, bokštus sugriovusi.

O virš griuvenų tų baisių,

                    Virš kapų, didžiūnus žemės priglaudusių,

Skries lemtis triumfuodama

                    Ir žvaigždžių orbitas ji nusineš kartu

Sūkury nesuvaldomam.

                    Kol diena po, dienos bėga gyvenimas,

Tol mums, Telefai, lemta klyst.

                    Žaidžia ratas lemties, žaidžia mumis, deja.

Gal mes klystam, o gal tikrai

                    Toks gražus atspindys supančių mus daiktų?

Likai, jeigu žinai, sakyk:

                    Tai, ką matom aplink, ar iš tiesų yra,

Ar apgaulė akių tiktai?

                    Ar matyto seniai sapno gražaus tąsa?