I, 8. Pasakoja apie amžininkų lengvabūdiškumą

Ar mes senolių papročius pardavėm

Godžiajam Tirui, ar net į Tulę juos

                    Tremtin išvarėm? Neberūpi

                                         Kopti į stačią šlovės viršūnę.

Nei Piro sosto į Agamemnono

Likimą keisti mes nebenorime,

                    Nei Krezo turtų arba persų

                                         Tigro - į Vejų skurdžius uolynus.

Nemėlynuoja nuo geležies kietos

Žymių jau rankos, ir nebemoka jau

                    sutramdyti, sutraukęs žąslus,

                                         Žirgo aikštingo jaunuolis, bijo

Jis per grėsmingą Tiberį plaukti, kai

Tasai, priplūdęs polaidžio vandenų,

                    Plačiai ištvinęs amžinajam

                                         Miestui grasina, smarkauja, šėlsta.

Jei pasibaidė žirgas nepaklusnus,

Jis virpa visas, pakerta kojas jam,

                    Bet šokinėti su luperkais

                                         Geba puikiausiai tos pačios kojos

Ir sistrui tarškant šokti įpratusios

Mikliai kilnojas. Lyrą nutildykit,

                    Nutraukite stygas, neleiskit

                                         Spygauti moters balsu švilpynei.

Ar girdit? Istro krantas jau aidi nuo

Trimitų gausmo; Alpių viršukalnės,

                    Auzonijos kalnai aukštieji

                                         Jau atsiliepia. Į naują žygį

Iš miestų vyrus Marsas jau šaukia vėl.

Eime! Gal Kalų vynas ir surengta

                    Iš iždo lobių ir piliečių

                                         Duoklių puota prie stalų sulaiko?

Ją Vakarinė matė, kai leidosi,

Dabar Aušrinė regi tekėdama.

                    Sumerkęs spindulius į vyną,

                                         Gėrisi atspindžiu savo mėnuo,

O mes, ant šito stalo karališko

Palieję vyną, piešiam kovos vaizdus,

                    Tvirtoves braižome; atstoja

                                         Griovį Falerno srovelė šičia.

Tad kilkim! Štai virš indų Nerėjo jau

Aušra raudona švinta. Jau vandenys

                    Nuo švytinčių žirgų prunkštimo

                                         Ir jų kanopų suraibuliavo.

Tad kilkim! Šaukia Febas ir auštanti

Diena visus. Bet pateka Indijoj,

                    Deja, ne mums, kviritai, Febas,

                                         Brėkšta diena ne lotynų žemei.

Nejau nušvinta virš otomanų vien

Rytais padangių skliautas? Vai, gėda mums!

                    Nejau lotynams skirs pailsęs

                                         Ir besileidžiantis Febas vien tik

Vakarį dangų, varganas sutemas?

Tad kilkim! Etą, Parą sujunkime

                    Su Gadais, Tiberį - su Gangu,

                                         Tagą - su Baktrais, su rytu - tamsą!