I, 9. MIKALOJUI VEJERIUI

Kulmo vaivados sūnui

Grįši tu į karuos vargstančią Lenkiją,

Į gimtuosius kraštus, brangiąją tėviškę.

Ji tavęs jau seniai laukia išskėstomis

                    Rankom, grįžti maldauja ji.

Šitaip mielo sūnaus, jei greitas laivas jo

Iš turtingų salų, pučiant Etezijams,

Vis neplukdo namo, jei paviliojo jį

                    Auksas tartumei barbarą,

Į audringas marias dairosi motina,

Orioną, kuris neskuba nusileist,

Keikia, dūsauja, lyg vėjams pritardama,

                    Lieja ašaras vandenin.

Gal Eolą padės raudos sutramdyti

Ir, įdegęs karštoj Indijos saulėje,

Grįš sūnus, ir žymes išsiskyrimo tuoj

                    Jo meili bučiniai nutrins.

Tu nesi koks pirklys; pelno nereikia tau

Negarbingo arba turtų tokių, kaip tie,

Kokius Gangas dosnus neša septyniomis

                    Vagomis į gilias marias.

Grįši tu į tėvų šalį, nes daug mieliau

Ieškai lobių, giliai dvasioje slypinčių.

Tu ryžtingas, veiklus bei sumanus esi,

                    Nestokoji gabumų tu.

Išmintis ir valdžia puikiai pritinka tau

Ir didingus žygius gimdantis ryžtas, ir

Žodžiai tokie, kurie plaukia į širdis lyg

                    Upė, auksą išplaunanti.

Laimės nepastovios užgaidų nežiūrėk

Ir atminki, jog tau tai tepriklauso, ką,

Kur beeitum, nešies - gaudžiančio Bosporo

                    Nesvetinga pakrante ar

Per Nerėją, baltais pančiais sukaustytą,

Ar kaip pasiuntinys vyktumei pas trakus,

Nuolat puolančius mus, ar pas žiaurius persus,

                    Ar skubėtum pas konkanus.

Neša žirgas kartu vyrą ir glūdinčią

Jo krūtinėj tvirtoj narsą. Nei vaikščiojant

Po laukus nelydės lyg pakeleivė ji,

                    Nei prie šono prisės puotoj.

Lydi Sąžinė ją, lydi gryna Tiesa

Ir Šlovė, o su ja - ir patamsėjusių

Pinigų palyda didelė; iš paskos

                    Skuba Gandas baltais žirgais.