I, 11. STEPONUI PACUI

Vyriausiam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkui

Peikia raitelius, besipuikuojančius puošnumu

Mūšy aukso nei žvangančių

                    Puošmenų neprireiks. Klostytus apsiaustus

Ir sages, ir netinkančius

                    Jums perlus nuo pečių meskite, karžygiai!

Kam gi spindinčiam šalmui dar

                    Reikia plunksnų - šitos plazdančios puošmenos?

Kam gi jam plevėsuojančių

                    Karčių kuodas, smarkių Afrikų draikomas?

Ko galva, pridengta šalmu,

                    Paukštį primena man baikštų Migdonijos,

Vėjų švilpiančių nešamą

                    Ir Zefiro juokais blaškomą į šalis?

Greitai plieno kruša pabirs.

                    Jau strėlių debesis lekia, kapodamas

Šalmą, mūšiui netinkantį.

                    Medo kardas antai jau sužaibavo, jau

Marso griausmas atsiliepė.

                    Kuo blizgučiai padės, žvilgantis šalmas ar

Kuodas, plaikstomas vėjų, ar

                    Skydas, tviskantis taip, tarsi spindėjimu

Jis su saule varžytųsi,

                    Veido grožis, per daug akį viliojantis,

Ar strėlinė išmarginta?

                    Auksinius blizgučius meskite, karžygiai!

Reikia čia geležies, tvirtos

                    Rankos, būdo narsaus. Jeigu turi šiuos tris

Dalykus, Gerionui tu

                    Lygus, ir neparblokš Herkulis pats tavęs

Nei Mimantas nebus baisus,

                    Nei Stenelas arba Idomenėjas tau.

Te atrodys karys rūstus

                    Ir laukinės narsos kupinas, veidas be

Nežabotos savivalės

                    Ženklo ir apdarai be puošmenų jokių,

Skruostai su ašmenų žymėm,

                    Vakarykštės kovos žaizdos teliudys tai.

Nesuteikia narsos kuodai

                    Nei koralai rausvi, kaklą dabinantys.

Sako, baimė su bailumu

                    Šarvus pirmutinius kūjais sikuliškais

Nukalė, o Kidonijos

                    Vyrams pirmus skydus nukalė ant uolų.

Kvailą galvą dangstydami,

                    Bandom dieną mirties kiek atitolinti.

Tik jei ką jau nuožmi mirtis

                    Sau pasirenka, tai, sako, ne vien akis,

Bet ir strėlę nukreips į tą -

                    Ras ji šimtą kelių, tūkstantį prieglobsčių.

Bet parodo, kur iečiai smigt,

                    Tas, kuris nuo staigaus smūgio nusisuka

Ir krūtinę, kuri žūties

                    Neišvengs, dar skydu virpančiu dangsto vis.

Tik bešarvių pabūgstama,

                    Ir pavojai kone patys narsuoliams iš

Kelio traukiasi paskubom.

                    Taip grėsmingu žvilgsniu Hektoras gąsdino

Priešus, tartumei viesulas

                    Mirtį sėdamas, kur beįsisukdavo

Jis tarp graikų šarvuotųjų.

                    Ko pabūgsta lemtis, tą ji aplenks. Kovoj

Ji narsuolių nesuveda,

                    O mirtis paprastai didvyrių neskuba

Vest auksinės šlovės keliu.

                    Na, o jei iš kovos lauko tu traukiesi -

Mirtį paskui save vedi

                    Ir tą kelią, kuriuo bėgi, parodai jai.