I, 13. TARKVINIJUI LAVINUI

Pataria laimėje ir nelaimėje išsaugoti dvasios pusiausvyrą

Jeigu saulės dabar nėra,

                    Argi ryt nepakils vėl ji nuo Indijos?

Jeigu ratas lemties veržlus

                    Žemėn žmogų parblokš, smarkiai riedėdamas,

Argi vėl nepakels čia pat?

                    Toks jau būdas lemties - pokštus mums nuolat krėst.

Tad žinoki, Tarkvinijau,

                    To, kuriam tu nūnai kojas bučiuot turi

Ir lankstytis žemai, - palauk,

                    Kai likimas aplink ratą lengvai apsuks,

Puošnūs purpuro apdarai

                    Kris po kojomis tau ir susiteps purve.

Bet iš jo nesijuok tada

                    Nei su baime žiūrėk, nei patyčiom kamuok,

Visad tu prisimint turi:

                    Žaisti mėgsta lemtis dviem kamuoliais iškart.