ANTROJI LYRIKOS KNYGA

II, 2. PUBLIJUI MEMIJUI

Trumpą žmogaus gyvenimą reikia pratęsti gerais darbais

Sniegas, kurs antai laukuose boluoja,

Saulė kai pakils virš kalnų aukštųjų,

Vėl ištirps, o tau, kai ateis senatvės

                    Laikas ledinis,

Galvą nubarstys sidabrinis šerkšnas,

Ir nebeišnyks ši danga jau niekad.

Vasaros, rudens ir pavasarinės

                    Pralekia dienos.

Tau tiktai išliks amžinai tas šaltis

Ir plaukai žili. Nepadės balzamas,

Nepaslėps šarmos nė gėlių vainikai,

                    Galvą apjuosę.

Ką tik vienąsyk mums jaunystė davė,

Tą išplėš atgal nelaba senatvė.

Publijau, gali du kartus pratęsti

                    Nuopelnais amžių.

Tas, kurio mirties gailestavo žmonės,

Dar ilgai gyvens. Tepaliks kiekvienas

Šlovę po savęs. Visa kita metai

                    Nuneša godūs.