II, 3. SAVAJAI LYRAI

Skambioji lyra, bukmedžio dukterie,

Kabok ant aukšto topolio, kol danguj

                    Auksinė saulė meiliai juokias,

                                         O tarp šakų išdykauja vėjas.

Lai lengvas Euras, skrisdamas pro tave,

Stygas užgauna, aš tuo metu šalia,

                    Ramiai ant kriaušio išsitiesęs,

                                         Kranto žaliojoj vejoj užsnūsiu.

Deja, žiūrėki, debesys jau juodi

Užtraukė dangų, tuoj pliaupti ims lietus.

                    Skubėkim! Greit nuo mūs pabėga

                                         Džiaugsmas, akimirką vos tetrukęs.