II, 5. Atsisako žemiškos būties

Apleidžiu būtį žemišką. Neškite

Mane sparnuotą, vėjai ir debesys!

                    Kokie žemi kalnai nutolę!

                                         Aukštas dangus man po kojom kloja

Tautas, valstybes. Štai spinduliuojančios

Šventyklos, štai ir rūmai karalių jau

                    Nutolo ir žemai palikę

                                         Miestai mažyčiais taškeliais virto.

Gentis klajokles, kur bekeliautų jos,

Regiu. Kaip baisiai nepastovi lemtis!

                    Kaip viskas keičiasi bematant -

                                         Čia atsiranda, čia vėl pražūva!

Čionai į dangų stiebias pradėtas tik

Statyti miestas, šičia senoviniai

                    Namai ir bokštai griūva, ten gi

                                         Pilį sugriuvusią plėnys dengia.

Rami padangė šičia, bet veržiasi

Karingos tautos mūšin; gyvena ten

                    Taikoj, tačiau laukus niokoja

                                         Potvyniai, ligos negailestingos.

Čia, rodos, žemės nebematyti - vien

Tik spindi ginklai. Stovi rikiuotės dar,

                    Lemtis nesudavė dar smūgio,

                                         Įniršis delsia ir nesiryžta

Į mūšį pulti. Štai jau regiu kitur,

Kaip Marsas priešus suvedė, jų gretas

                    Sumaišė ką tik ir pasėjo

                                         Mirtį, ir kūnai karių plačiausius

Laukus nuklojo. Iš Mareotos štai

Ramiai sau prekės plaukia per vandenis;

                    Daugybėj prieplaukų ir uostų -

                                         Pilna žmonių, dirbinių gausybė.

Ne vieną dingstį Marsas suranda ir

Visokių ginklų. Štai svetimautojos

                    Meilus šypsnys įžiebia karą,

                                         Ir dėl Helenos šalis liepsnoja.

Anas dėl žodžių kaunas, tasai - dėl šuns

Beverčio grobio. Gimdo blogybės mat

                    Blogybes, šios - piktadarybėms

                                         Įkvepia: blogis nelygu blogiui.

Antai vagoja vandenis rytuose

Gausus laivynas. Jūros platybėmis

                    Nusirita pabūklų gausmas,

                                         Žybčioja liepnos. Sukrūpsi uolos,

Sukeltos bangos ritasi į šalis

Ir krantą plaka. Liaukitės, barbarai,

                    Neskubinkit mirties nei durklu,

                                         Nei ugnimi nei laivus daužykit!

Nejau bekraštė žemė mažai progų

Suteikia mirčiai? Štai (net žiūrėt graudu!)

                    Išklibinta maištų valstybė

                                         Yra, silpnėja, galop sugriūva,

O josios žmones krisdamos nuolaužos

Palaidoja, ir lieka griuvėsiai vien.

                    Ant jų gal užrašys keleivis:

                                         "Ilsis valstybė čionai, piliečiai

Ir jų valdovas." Kam gi minėti dar,

Kaip plačios upės kartais patvinsta ir

                    Miestus užlieja, kaip šventykloj

                                         Ima vanduo netikėtai šniokšti;

Ir štai valdovų rūmai ir lūšnos tarp

Bangų pranyksta. Dar tolumoj regiu

                    Prekes, po jūrą išblaškytas,

                                         Turtas visoks ant bangų dar supas.

Pasaulis uoliai triūsia naikindamas

Tai tą, tai kitką. Kruviną reginį

                    Su mūšiais, su vaidais, griuvėsiais

                                         Libitina mums kas dieną rodo,

Kol tik užtraukia vakaras uždangą,

Žvaigždėm nusėtą. Ko gi dar laukiu aš,

                    Dangaus skrajūnas, ko lig šiolei

                                         Žemišką būtį stebiu, jei metas

Keliaut į saulės nutviekstus rūmus man?

Sparnuotą dainių neškite, debesys,

                    Tenai, kur saulės ir mėnulio

                                         Kelias nutįsta per žydrą dangų.

Ar man tik rodos? Ar iš tiesų mane

Apglėbę neša vėjai? Nejau tikrai

                    Vėl tolsta miestai ir didžiulės

                                         Šalys visai iš akių išnyksta,

Ir vis mažėja žemė; jos rutulį -

Taškelį menką - darosi vis sunkiau

                    Man įžiūrėti? Štai ta Dievo

                                         Jūra bekraštė! Antai sala, ta,

Kurioj neranda prieplaukos sau mirtis!

O marios, jokio kranto neturinčios,

                    Sarbievijų priimkit noriai

                                         Į vandenų amžinųjų glėbį!