II, 10. Dorai ilsėdamasis, skelbia karą savo amžiaus ydoms

Savim laimingas, nieko daugiau turėt

Netrokštu. Kitką lai pasiims lemtis,

                    Ir vargšai žmonės tegu turi;

                                         Ką po pasaulį šlovė paskleidžia,

Ką lig žvaigždynų iškelia, aš visai

Žinot nenoriu. Elgias išminčiai taip:

                    Apie save sakytų liaupsių

                                         Retkarčiais jie iš kitų išgirsta.

Saugus jaučiuosi vien kambary savam,

Tačiau kad kalbos, nepagrįsti šmeižtai

                    Nekiltų, jog po savo stogu

                                         Ką nors gėdinga slepiu ar saugau, -

Einu aš drąsiai saulėn ir viešumon,

Tačiau Minervai priesaikos nedaviau

                    Lydėti ją kariniuos žygiuos:

                                         Aš - nekenksmingas karys beginklis -

Dvasia karinga ryžtuosi tiesą gint,

Šio amžiaus ydas rauti be gailesčio:

                    Klastas, tingumą, bedievystę

                                         Aš eilėmis savo rūsčiai bausiu.

Nors nepanoro skirti manęs dievai

Rūsčiu karalium nepaslankių tautų,

                    Kad jas pažadinčiau iš miego, -

                                         Lėmė dievai Poetu man tapti.