II, 13. JULIJUI ROZAI

Kviečia jį giedoti šventą poeziją

Palaimintajai Mergelei Motinai naktinio budėjimo metu

Ko nebylūs sargyboj vis

                    Stumiam laiką lėtai? Roza, nuplėški nuo

Staktos lyrą, arčiau atnešk.

                    Mūsų rankos stygas teišmėgins skambias:

Buksą pirštais bandyk prikelt,

                    Fleitoms tylinčioms vėl gyvastį sugrąžink.

Nei auksinių žvaigždžių-sargų,

                    Auksu žėrinčių ir sergstinčių iš dangaus

Smarkų bėgsmą pasaulio, nei

                    Jų ratelių smagių neapgiedosim mes;

Apgiedok Karalienę tu,

                    Kaip ant rankų nuogų krenta lengvi plaukai,

Išdraikyti Zefirų, kaip

                    Sklaidos garbanos ir liejasi jų lietus.

Dar giedok, kaip gražiai blauzdas

                    Plauna Kintija, kaip susegtas žiburiais

Švyti apdaras nuostabus,

                    Stotą gaubia toga, saulės meilios austa.

Lai dūdelė žavėsis tol,

                    Kol Mergelei skirta garbinanti giesmė

Saulę permaldaus ir jinai

                    Tuoj nuo Indų drėgnų gręšis ir grįš atgal.