II, 15. NAREVUI

Kurio pakrantėje, vaikas būdamas,

poetas pirmąją lyrinę dainelę sukūrė

Tarp lelijų baltų žiedų,

                    Tarp žibuoklių melsvų, rožių svaiginančių

Jau užmigo ana diena,

                    Kai savąja lyra pirmąkart grojau aš.

Dar tik vaikas tada buvau

                    Ir laimingas laksčiau Narevo krantuose.

Dienos tos ligi šiolei man

                    Šviečia saule skaisčia, ir auksines stygas

Lyros lietus melodija

                    Ne baisingus karus primena, ne žiauraus

Marso šėlsmą, tačiau žavius

                    Kaimo malonumus: pievas žalias, laukus,

Ryto rasą rausvuos žieduos

                    Ar gležnas žibutes, ar nuotakius krantus

Tingiai plaukiančios Vilijos,

                    Ar dvelkimą pirmų vėjų pavasario.

Tavo, Nareve, vandenis,

                    Kai dar vaikas buvau, apdainavau ir čia,

Žalio ąžuolo žievėje,

                    Šiuos išraižiau žodžius lyros aštriu plektru:

"Upę šią, Febo mylimą,

                    Pieridžių dažnai skambančią dainose,

Lai barbitas pamėgs skambus,

                    Lai mergaitės džiugiai šoks ratelius prie jos."

Kol bus matomi žodžiai tie,

                    Išpjauti žalioje ąžuolo žievėje,

Juos berniukai tegu mokės

                    Ir mergaitės tegu juos patylom kartos.

O kasmet, kai šią dieną švęs

                    Ir prie upės krantų rankios skaidrius lašus

Gelsvo gintaro ar sakų,

                    Čia jaunimo būriai ant abiejų krantų

Lai dainas pakaitom dainuos

                    Ir manuosius žodžius savo dainon įpins.