II 16. Nieko nereikia kvailai bijoti nei norėti

Mane, kalbėti daug neįpratusį,

Lotynų Mūzos privertė joms tarnaut.

                    Dabar garsaus Orfėjo ainį

                                         Laurais Sarmatijos jūs papuoškit

Ir pranašingo lyros skambėjimo Klausykit.

Norams nepataikaut minios,

                    Per daug netrokšt ir nebijoti -

                                         Taip šio pasaulio galingiems vyrams

Aš drąsiai skelbiu. Kai nedorus geismus

Valdyt išmoksi ir pažabosi juos, -

                    Įveiksi baimę ir galėsi

                                         Perplaukt pavydo gėdingo jūras.

Smūgius likimo būna lengviau pakelt,

Kada iš anksto juos numatai sutikt.

                    Audras ir tykančius pavojus

                                         Stenkis nuspėt ir atremti drąsiai.

Tada nei jūra, griūvanti iš viršaus,

Nei griausmas, dangų skaldantis, ir žaibai

                    Tavęs įveikt nebus pajėgūs -

                                         Tvirtas sutiksi pasaulio žūtį.

Ir sunerimęs karo nesibijok,

Tebesant taikai. Kas ateities kančias

                    Jau šiandien kenčia išsigandęs -

                                         Dvigubas vargšas, nes dar prieš mūšį

Pralaimi priešui. Bet ir per daug drąsos

Nereikia rodyt. Kartais garsiais šauksmais

                    Gali nelaimę prisišaukti,

                                         Tad įžūliais nesisvaidyk žodžiais.

Pro kuklią širdį, net nepalietęs jos,

Praeis likimas, bet, jei pašauksi jį,

                    Jei jam prikiši, kad pabėga,

                                         Kautis nebandęs, - žinok, sugrįš jis

Ir ligi žemės sienas sugriaus, kurias

Apėjęs buvo. Tik išminties tada

                    Ir valios ginklai gal išgelbės,

                                         Strėlės pramušt nepajėgs gudrumo.

Ir kai likimas ims įžūliai grasint,

Kai garsią kilmę tavo bandys paneigt

                    Arba narsa ims abejoti, -

                                         Pyktį užgniaužk ir šmeižtus gėdingus

Kerštingais žodžiais nesitikėk atremt.

Geriausias ginklas prieš įžūlias šnekas

                    Yra sutikti jas juokaujant

                                         Ir kilnumu nugalėti pyktį.

Tegu kiekvienas stengias pažint save

Ir kaip teisėjas kaltint ar girt širdy.

                    Žmonių sprendimai man nesvarbūs

                                         Ir nebaugina pavydo strėlės.

Supratęs šitai, baimės nejausi tu.

Tačiau mieliau mums savo aistroms vergaut,

                    Vaikytis svetimo, o savo

                                         Ir nebrangint, ir vertės nepaisyt.

Šis aukso pilnas, bet neturįs savęs,

Jo laivas dūžta prie kiekvienos salos.

                    O tas, gyvent gerai panoręs,

                                         Turtą sava mirtimi įgijo.

Anas, kol vyksta net į Iberiją,

Daug pamatyti trokšdamas ir pažint, -

                    Savęs pažinti nebemoka,

                                         Tremtiniu ir klajokliu jis tampa.

O šis aptingęs ilsis dienų dienas

Tarsi lavonas. Niekur iš jo naudos.

                    Kare, taikoj, -  mirties kai laukia,

                                         Leidžia tuščiai jis gražiausią metą.

Anas į rūmus veržias, tačiau šlykščių

Savųjų ydų vengia atsikratyt

                    Ir, kuo sunki bausmė vergystės,

                                         Net sužinoti nenori, vargšas.

Nors širdį gelia jam nuo baisių bėdų,

Vaidina linksmą ir netikru juoku

                    Paslėpti bando savo gėlą

                                         Ir linksmumu patiklius apgauti.

Užtemdo džiaugsmą debesys rūpesčių,

Nors plaukia minios sveikinančių svečių,

                    Draugai, klientai ir praeiviai

                                         Plūsta banga po bangos į rūmus.

Nors visas miestas saugotų jo namus,

Save praradęs, tuštumą jaus visad,

                    Neduos ramybės kito turtai,

                                         Santaupos jaudins kitų piliečių.

Trokštąs valdyti visa, kas tik yra,

Kitų draugystės niekad nepasiges.

                    Jis sau priskirs tik tai, kas gera.

                                         Aš gi džiaugiuos, kad neturtas mano

Nuo aukso geismo saugo tvirtai mane.

Daugiau pamyniau nei įsigyt bandžiau

                    Ir tuo esu karaliams lygus,

                                         Tuo pasiremdamas aš valdysiu.

Visi mes galim viską paniekinti,

Tačiau turėti visko negalim nieks.

                    Kuris sava valdžia didžiuojas,

                                         Nepagalvoja, matyt, kad mirti

Ir jam bus lemta. Skiriasi tik gyvi,

Numirę - lygūs. Vieną aukšta vieta,

                    Kitus - triumfai išgarsino,

                                         Bet pelenais virs visi vienodai.

Tik urna (mūsų palaikus ji priglaus) -

Visų dalykų matas. Tad meskite

                    Šalin likimo sunkią naštą,

                                         Slegiantį aukso grasaus sunkumą.

Jei neapkrautas mirsiu, bet pats savim

Išliksiu, tuokart amžinus sau turtus

                    Sukroviau, nieko nepanoręs,

                                         Ir nepabūgęs radau ramybę.