II, 19. Iš šventojo Saliamono Epitalamijo

Mano mylimasis panašus į stirną ir į jauną elnią (Gg 2, 9)

Tarsi stirna baikšti, tu nuo manęs sprunki,

Kai audringu gausmu Afrikas baido ją,

Kai užgriūna staiga šnabždesiu neramiu

                    Ją Etezijų sūkurys.

Ar pirmoji šalna virpina jau lapus

Ir išgąsdina, ar purto uolas strėlėm

Pats valdovas dievų, aidi Keraunijos:

                    Krūpsi, lekia tolyn bėglė.

Aš ieškoti tavęs niekad neliausiu, vis

Šauksiu be paliovos: Kristau, sugrįžk atgal,

Kai pabėgsi, staigaus gūsio pagautas, vėl

                    Šauksiu: Kristau, sugrįžk atgal.

Ar Libano žaliais šlaitais žingsniuoji tu,

Ar Jeruzalės gal dirvom derlingom, ar

Per Betulos puikias pievas, ar per bergždžius

                    Kaparnaumo laukus skubi,

Jau paliauk neramiai klaidžiojęs. Juk žinai,

Kad pabėgt negali niekur: išduos tave

Budrios ugnys dangaus, aukso ragais spindįs

                    Šaltas mėnuo tave išduos.

Pasigedę tavęs, rauda tušti krantai,

Vėjas dūsauja vis, dvelkiant Favonams, ir

Žvaigždės, sargės nakties, kelią nušviečia man

                    Lig tavęs žiburiais gyvais.