II, 25. Iš šventojo Saliamono Epitalamijo

Apdėkite mane gėlėmis, apkraukite mane vaisiais, nes aš sergu

meile. Užkeikiu jus, Jeruzalės dukros, nekelkite, nežadinkite

mylimosios, kol ji pati neprabus. Štai jis ateina, šokinėdamas

per kalnus, peršokdamas per kalvas. Mano Mylimasis

panašus į stirną ir į jauną elnią (Gg 2, 5-9)

Supkit rožių žiedais mane,

                    Apdėliokit mane puokštėm žibuoklių ir

Krokų, ir svarainius gelsvus

                    Berkit, draugės, skaisčias meskite lelijas:

Per tą laiką, kuriuo regiu

                    Dievą, siela liepsnoj dega, šventoj ugny.

Jus, Jeruzalės dukterys,

                    Miesto dangiško; jus, galatietes, vardan

Stirnų, elnių jaunų, kurie

                    Braido šlaitais kalnų, aš nepaliausiu melst,

Izaoko sena gentie,

                    Jūs Libano šlaitais mokate eikliai lėkt,

Siekiat žalią Karmelį jūs,

                    Nimfos, šlovę suteikt galit garsiems kalnams;

Lai užmigusi tarp žiedų

                    Dar ilgiau pamiegos; nei plojimu delnų,

Nei trepsėjimu kojų tol

                    Nesudrumskit jautraus sapno ramybės, kol

Sužadėtinė nuo akių

                    Lengvo sapno pati nenusibrauks delnais,

 Kolei miego saldaus nutraukt

                    Auksu žėrinti pas ją neatlėks Aušra.

Žengia, štai, kauburiais stačiais

                    Ir gražios, ir garsios motinos vaikas; štai

Žengia tėvo gražaus sūnus:

                    Virš miškingų kalnų perėjų, virš galvos

Ilgaplaukio Libano; štai,

                    Per viršūnių visų smaigalius šoka ir,

Aukštus girių namus skubiais

                    Šuoliais perlėkęs, vis skrieja, palikęs juos,

Tarsi stirna greitoji, kai,

                    Pastebėjus staiga slėny žemai liūtus,

Skuba per tarpeklius stačius

                    Lyg su paukščio sparnais, kvapą užgniaužusi.