II, 27. KLAUDIJUI RUFUI

Karalių antkapiai ir kapai atstoja mokyklą

Demokrito šmaikšti kalba

                    Nei Kekropo menes supantys portikai,

Nei tribūnose aidintys

                    Ginčai mokyti man džiaugsmo neatneša,

Nei triukšminga minia, kuri

                    Giria visa, ką jai dėsto Panėcijus,

Nei pamokymai švogždžiančio

                    Pitagoro manes nežavi. Memfyje

Piramidės mane daugiau

                    Moko ar užspausta antkapio ašara

Ir kviritų kapavietės,

                    Išbarstytos visur po įvairius kraštus,

Ir lengvi pelenai, kuriais

                    Vėjas žaidžia, laužų buvusių liekanos

Ar valstybių kadais didžių

                    Nūn griuvėsių krūva liūdesį kelia man,

Rufai, savo gilia tyla.

                    Man gera mokykla - pamestas pajūry

Ir po atviru dangumi

                    Likęs kūnas garsaus vado Pompėjaus; jis

Sako man daug daugiau negu

                    Iškalbingi didžiai žodžiai Panėcijaus.

Kai mąstau apie mirtį jo,

                    Nesigviešiu turėt valdžią karališką

Ir netrokštu prie knygų džiūt

                    Per naktis, išminties siekdamas pasisemt

Ar Sokrato mintis suprast.

                    Ką jos reiškia, jei aš mindyt galiu kapus,

Pažymėtus garsia šlove,

                    Ir sutrypti vardus cezarių įžymių.