TREČIOJI LYRIKOS KNYGA

III, 1. KARDINOLUI PRANCIŠKUI BARBERINI

Popiežiaus Urbono VIII sūnėnui

Šalin, prasčiokai! Nei švilpyne menka

Nemiela groti, nei pamėgtom minios

                    Stygom, nei vėl paliesti pirštais

                                         Kuklią pailsusios lyros stygą.

Tave, Pranciškau, žvaigžde šlovingoji

Iš Vatikano, garsinsiu. Gulintį

                    Lopšy, pilnam baltų ligustrų,

                                         Febas tave ir Garbė šafrano

Lietum apšlakstė. Kai tu gimei, tuojau,

Nusišypsoję tarsi ne kūdikiui,

                    Narsa ir raustantis Drovumas

                                         Guolį lelijomis tau išklojo.

Linksmai čiauškėjai tu nepaliaudamas,

Ir rodės - pačios Mūzos išmokiusios

                    Tave bus sąmojum pirmuoju

                                         Kalbą papuošti ir krykšti meiliai.

Tada, atrodo, leidos ant kūdikio

Gležnų lelijų švelniosios snaigės ir

                    Žibuoklių, rožių smarkūs lietūs

                                         Iš debesų pasipylė tąsyk.

Ir, rodos, ėmė upėmis plaukti tuoj

Stipriausias vynas, dardanų kaimais ir

                    Laukais medus tekėjo, miestą

                                         Vagos upelių dosnių išraižė.

Pavasarinės dovanos Tiberį

Užplūdo. Džiaugsmo kupinas, kilimus

                    Žalius ant kranto jų paklojo,

                                         O Anienas, bangų ošimui

Žodžius jo lydint, meiliai Enotrėjos

Šaltiniams tarė: "Bėkit per lygumas,

                    Čiurlenančiom srovėm tekėkit

                                         Ir išdykaukit, vėjeliui švelniai

Kvatoklę bangą plakant į gėlėmis

Nusėtą krantą. Ydų nedrumsčiamas

                    Valdovas tyro būdo gimė.

                                         Šitas Etrurijos nuostabiosios

Upelis teka doro gyvenimo

Vaga ir plūsta išmintimi gilia.

                    Dorybių derlių ir lotynų

                                         Žemės pasėlius vešlius išgelbės

Ir aukso amžių jis atplukdys, ir duos

To amžiaus upėms pradžią. Kaip kažkada,

                    Jupiterio vaikystėj, lauką

                                         Ir besiilsinčią dirvą Bakcho

Ir balto javo derlium apdovanos,

Nors ir nelankė arklas jų. Krantą ir

                    Miškus nustebusius užlies jo

                                         Lobių Hesperijos pilnos upės."