III, 30. KVINTUI ARISTIJUI

Matai, bičiuli, mokame tik svajot

Apie didingus darbus. Tačiau kuris

                    Išdrįs pirmasis, karui kilus,

                                         Perplaukt Egėjo ar kitą jūrą?

Laikai šlovingi baigėsi praeity,

Viltis ir baimė aukština juos nūnai.

                    Mintim vien siekiame rytojaus,

                                         Rankom sučiupt jo, deja, nemokam.

Kai laiko bėgsmas jaunas dienas nuneš,

Kariauti imsim seniai patarimu,

                    Ne pavyzdžiu, ir tempsim paskui

                                         Savo baisaus ištižimo pančius.

Tad savo amžių, tokį aptingusį,

Karu ir žygiais nesibijok sukrėst;

                    Dievai juk tau troškimą davė

                                         Vardo kilnaus ir darbų šlovingų.