I, 16. Peikia savo laikų neveiklumą

O Merkurijau, tu gali kitaros

Skambesiu vėles prisišaukt - Kokito

Tamsūs vandenai dideliai nustemba,

                    Plaukti paliauna.

Mūza, grok ir tu: tarsi Lesbo dainiai,

Tu užgauk stygas, groki Dirkės giesmę,

Kad sugrįžtų, jos pašaukti, iš Orko

                    Vyrai Kvirino.

Narsūs karžygiai, jūs, Priamo ainiai,

Jūs, Anchiso, jūs, ir Veneros sūnūs,

Kilkit žygin ir Acheronto dailų

                    Krantą apleiskit.

Slėnyje tamsiam kam jums pasilikti,

Slegiamiems mirties tarsi kieto miego?

Argi po žeme tuos didingus amžius

                    Laidoti verta?

Marijau, tave vėl sikambrai kviečia

Ir strėlinėmis nešini nomadai,

O Numancija, Scipionai, šaukias

                    Tavo rūstybės.

Vėl Kartaginoj raitija varinėm

Ritasi bangom ir pėstijos aibės

Prie Sagunto ir prie Sikulų vartų

                    Karą atplukdo.

Kelkis! Ar šauksmų negirdi? Rikiuotės

Dundesio, žeme velkamų grandinių?

Argi nematai, štai dar vienas punas

                    Griebiasi ieties?

Šaukiasi tavęs, o Pompėjau didis,

Azijos kapai. Jau seniai tau trakai,

Cezari, strėlėm, ugnimi, grandinėm,

                    Kardu grasina.

Baktrai kyla jau, jų stovyklos bruzda,

Dreba jau dangus nuo trimito gausmo,

Rūstūs raiteliai ir žirgų prunkštimas

                    Lemia mums pikta.

Urną, kurioje tu miegi, kanopa

Medo atšiauraus daužo. Kelkis! Argi

Tu gali ramiai kapuose miegoti,

Oriai ilsėtis?

Traukit vėl kovot, vėl laimėti traukit,

Romos karžygiai. Nukabint nuo staktos

Įprastus šarvus te bus miela, šalmu

Kaktą pridengti.

Narsūs nuostabiai, su šarvais puošniausiais

Dedamės kariais mes, įpratę žaisti

Kovą - ne kovot, ir tuščiai kartoti

                    Žodį "kautynės".

Ainiai tolimi, mes narsiųjų bočių

Šalmą užsidėt (ak, kaip gėda!) vengiam.

Ir greiti gi mes svetimšalių perlais

                    Smilkinius puoštis!

Ieties per storos neapgniaužia rankos,

Slysta nuo pečių per sunki strėlinė,

Krenta lankas, o mums per ilgas kardas -

                    Priekaištas gyvas.

Gėdina silpnas mus rankas senieji

Ginklai. Per platus tėvo šarvas sūnui

Kabo ant pečių, ir senolių strėlės

                    Mūsų neklauso.