I, 17. Apie tai, kad valdovus labiausiai puošia nuosaikus būdas

Ne žėruojančio krištolo

                    Sienos, durys, langai ar mareotiški

Vartai, auksu išgražinti,

                    Garsina valdovus ir nemarioj giesmėj

Juos išaukština, ne šlovė

                    Padabina kapus laurais svečių šalių,

O rami ir giedra kakta,

                    Veidas, švytintis lyg saulė vidudienį,

Niekad neapsiniaukiantis,

                    Be šešėlio rūstaus antakių surauktų;

Mielo šypsnio vaivorykštė

                    Lyg Aušrinė žvaigždė, ką tik sužibusi.

Sako, šalys pažįstamos

                    Iš valdovų veidų. Leiskit, valdovai, mums

Jūsų veidus, akis išvyst -

                    Štai piliečių akis, veidus jau regime.

Rūstaut pratina žmones tas,

                    Kas paniuręs bausmėm nuolat grasina jiems.

O jei baust nesiskubintų,

                    Jei nušvistų laiku šypsena jo veide,

Jis pašalintų žudynes,

                    Baisų šėlsmą minios, kovą didikų ir

Net valdovų grasinimus.

                    Jei maištinga minia ūžia, neverta jos

Atgrasiu niaurumu baugint,

                    Kad pakeistų veiduos įniršį išgąstis.

Žvaigždžiavilnis štai Avinas,

                    Kurs padangės giedros pievose ganosi,

Raktininkas pavasario,

                    Viešpatauja dangaus kloniuos žvaigždėtuose,

Aukšto skliauto platybėse;

                    Valdo lokius, vilkus, ir kai ramus, ir kai

Pyksta, likdamas nuosaikus,

                    Ir valdingai, ragus purtydamas, nuožmiems

Liūtams skelbią įsakymus.

                    Jis sudraudžia griežtai ir aptvaran žvaigždžių

Sugena klajūnus dangaus.

                    Čia nepuola peslys gulbių baltųjų ir

Jų nedrasko baisiais nagais.

                    Klauso žirgas eiklus Belerofonto čia,

O Chirono hemoniškos

                    Strėlės niekad žvėrių šičia neperveria.

Liūtas žaidžia čia su Dvyniais

                    Ir su Jaučiu drauge, karčių nešiaušdamas.

Nemauroja žvaigždynai ir

                    Šuo neloja, skliautų niekad nedrebina

Libių Liūto riaumojimas.

                    Tyliai slenka dangaus skliautas negirdimai

Ir vežimas žvaigždžių, pernakt

                    Neužmiegančių, štai rieda padangėmis.

Sklinda, aidi danguj tiktai

                    Auksavilnės žvaigždės mielas mekenimas.

Klesti meilė tarpusavio

                    Danguje. Čia nėra sąmyšių ir vaidų -

Šviečia meilės tikros liepsna,

                    Juosia įsčias gamtos, šviesulius, gimdančius

Visa, juosta žvaigždynų. Ją

                    Riestaragis tasai - Avinas - pradeda.

Jis - pasaulio tauri jungtis:

                    Pradžią jungia šitos juostos ir pabaigą.