I, 19. Ilgisi dangiškos tėvynės

Keri tėviškė nuostabi:

                    Keri ryškios žvaigždžių liepsnos skliaute dangaus,

Nuolat budinčiam, keri vis

                    Ir mėnulio šviesa, ir neramiai žibą

Aukso rūmuose fakelai.

                    O, šokėjai nakties, o, ratelius grakščius

Lydintys amžini deglai!

                    O, tėvynės gražus veide, ir jūs, mieli

Skliautų degančių vis sargai!

                    Ak, kodėl į mane, svetį žvaigždžių šviesos,

Žvelgiat iš tolumų, deja?

                    Per ilgam iš dangaus ištremtą, ak, kodėl?

Klokit pilką velėną man

                    Ir lelijom baltom klokite kapą čia, -

Kūdikėlio šviesaus namus.

                    Pančiai krinta mirties, ir pelenuos savuos

Tolstu nuo pelenų savų.

                    Meskit išnarą to kūno bejausmio ir

Visa, ko nebereikia man:

                    Į aukštybių erdves kylu, koksai likau.