I, 22. Giria popiežiaus Urbono VIII poeziją

Iš kur tas srautas žodžių suderintų,

Ta saldžiabalsė upė atiteka,

                    Iš kur tos sraunios bangos plūsta,

                                         Trokštančius jų paklausyt gaivina?

Nejau Eaką rūstų vėl palenkė

Orfėjo giesmės? Paskui jį Trakijos

                    Ausylos uolos slinko, leidos

                                         Šokti Hemonijos akmenynai.

Ar kitas dainius tartum Dedalas, kai

Stygas užgavęs, Pierides pačias

                    Pavergia giesmėmis ir duoda

                                         Mokytų žodžių upeliui pradžią?

Skaidrios Penėjo upės čiurlenimas

Tesalų kalnus šitaip nustebina,

                    Taip Hebro, tekančio pro šalį,

                    Klausosi Hemas apstulbęs. Šitaip

Nuščiūva, šniokščiant tyro Partenijaus

Bangas išgirdę, didūs Pangėjai, taip

                    Kastalijos srovės ūžimo,

                                         Kurs iki pat Helikono aidi,

Parnasas klauso, kai pasiilgusiems

Laukams ši skelbia: štai jau pavasaris

                    Džiugus artėja, jau gegužis

                                         Žalias iš tolimo kelio grįžta.

Iš kurgi toji žodžių lotyniškų

Srovė? Ji kyla, teka kaskart veržliau,

                    Stiprėja, sūkurin įtraukus,

                                         Įkvėptas širdis ir dvasią neša.

Ir tai giliąja plaukia minčių vaga,

Tai vėl sruvena iškalbos upeliu

                    Siauru, tai per gabumų plačią

                                         Dirvą vingiuodama teka, nuolat

Banguoja, šėlsta, liejasi iš krantų

Ta vandeninga upė. Nepančioja

                    Vandens žolynai jos, klampusis

                                         Dumblas nekliudo srauniai jos tėkmei

Jinai garsėja auksu ir Atikos

Smaragdais žaidžia, o gintarinės jos

                    Bangelės melodingai ošia

                                         Ir auksaspalvė srovė čiurlena.

Manęs netraukia vandenys Kiros nei

Fokidės versmės. Urbonai, jau tave

                    Ir krištolinė Dirkė lydi,

                                         Ir vandenai iš olos Mergelių.

Parnasas, šitas vienišas, nuošaliai

Dunksojęs kalnas, dardanų šalyje

                    Nūn tavo prišauktas svečiuojas,

                                         Lacijaus dainiai senieji grįžo.

Patsai didysis Pindaras su džiaugsmu

Tokiam varžovui - tau - nusileidžia, o

                    Kamenos stebis, kai lig dugno

                                         Išsemi visą Pegaso versmę,

Ar leistum žodžiams plaukti nevaržomiems,

Jiems davęs valią, kai ditirambą tu

                    Kuri, ar vėlei sumanytum

                                         Juos surikiuoti griežton eilutėn.

Tačiau ne graikų laurų pagoniškų

Vainikas tavo smilkinius puošia, o

                    Mitra juos vainikuoja - šitas

                                         Tavo šlovės ir didybės ženklas,

Išstūmęs laurus, purpuras ant galvos

Tau tviska. Dainiai, jums jau gana sava

                    Šlove puikuotis: jau lotynų

                                         Purpuras papuošė jūsų šlovę.