II, 6. Katonas politikas

O, jei imtų mažėt turtai naudojami,

Jų norėčiau turėt aš daug daugiau. Deja!

Aukso geismas net sau užgina imti tai,

                    Iš kitų ką pasigrobė.

Aš kitokius lobius vertinu: juos dvasia

Teikia ir išmintis žarsto lengva ranka,

Jie, be to, nuolatos sugeba augt, didėt,

                    Nebijodami pasibaigt.

Tas valdovas, kuris liks visada ramus,

Ar jam duos, ar atims Dievo teisi ranka,

Jis didesnis netaps, turtų jei jam pridės,

                    Jei atims, nesumažins jo.

Mėgsta juoktis lemtis iš apgaulių vilčių,

Kartais grašių smulkių liaudžiai pažerdama

Ir stebėdama, kaip pešas minia dėl jų, -

                    Šaipos iš pastangų tuščių.

Man vis viena, kokie lobiai gulės šalia,

Lai juos grobsto kvailiai; aš nelaikau vertu

Trokšti turtų šitų, net jeigu juos lemtis

                    Man tiesiog į rankas įdės.

Jei likimas atneš valdžią pelnytą man

Ir vainikais šlovės mano namus apjuos,

Aš priimčiau valdžios ženklus, jei jų draugėj

                    Neįžengtų pavydas tuoj.

Aš naudosiuos geriau tąja garbe, kurią

Man dorybė ilgam davė kaip užstatą.

Bet jei lieptų dievai perduot kitam skeptrus,

                    Su džiaugsmu atiduočiau juos.

Baigęs liaudžiai vaidint linksmą komediją,

Ar vilkėčiau toga balta ar purpuro

Rūbais. Lieptas palikt sceną, aš juos mielai

                    Nusivilksiu kaip svetimus.

Dar tik vakar minios stebimas ir visur

Su džiaugsmu ir mielai josios sutinkamas,

Ryt stebėsiu jau pats, būdamas žiūrovu,

                    Pjesę scenoj vaidinamą.