II, 7. PUBLIJUI MEMIJUI

Gal žmonių našta daug lengvesnė būtų,

Jeigu kilt ir krist to paties pakaktų

Laiko, bet staiga dideli dalykai

                    Virsta griuvėsiais.

Niekas amžinai neturėjo laimės,

Miestų ir žmonių neramus likimas.

Valanda viena karalystes griauna,

                    Augusias amžius.

Per toli, deja, laiko ribą skyrė,

Kas valdoms sugriaut reiks dienos pasakė:

Mirksnio tereikės, kad tautas nušluotų

                    Smūgis lemtingas.

Publijau, dievams įkyrėt nereikia,

Skųstis jiems dėl to, kad namuos kaimynų

Girdis per dažnai gedulingos giesmės,

                    Mirčiai atėjus.

Valanda, kuri davė tau gyvybę,

Davė tau sykiu galimybę mirti.

Tik darbais žmogus atminty išlieka,

                    Amžius gyvena.