II, 21. JĖZUITUI ANDRIUI RUDAMINAI

Kai jis iš Romos iškeliavo į Portugaliją, ketindamas plaukti į Indiją

Tai, pasikliovęs tūžtančiu Afriku,

Žadi įveikti marmurines bangas

                    Smarkaus Nerėjo ir Eolo

                                         Urvo išdykėlių - vėjų pokštus?

Nejaugi jūros šėlsmas smarkus tavęs

Neįbaugino nei vandenai, kuriuos

                    Turėsi perplaukt, nei padūkę

                                         Eurai-žirgai, kuriuos teks balnoti?

Bet tu nepaisai nuolat grūmojančių

Eolų, taipgi jūros rūsčios bangų,

                    Akių nenusuki į šalį,

                                         O pasitikti eini pavojų

Su šypsena, lyg rengtumeis perbristi

Tu Anieno vėsiąją tėkmę ir

                    Užsukt į Tuskulą per šventę

                                         Ar kur prie Tiburo pasivaikščiot.

Nuo tokio žvilgsnio liaujasi šėlusios

Audringos bangos. Aš jau regiu - antai

                    Prie kranto švelniai prisiglaudę

                                         Vandenys sugulė ir užmigo.

Ir pats Nerėjas snausdamas jau ramiai

Alsuoja. Lynus, kaustančius prie krantų,

                    Greičiau nukirsk ir leisk varyti

                                         Burę išpūtusiems vėjams laivą.

Didi valdovė žemės ir vandenų

Nuplaus pavojų seklumas, tykančias

                    Tavęs, ir tavojo likimo

                                         Laivui atsiųs palankiausią vėją.