Part

  1 Prakal|         Žirgupėnų, Prūsuose, metuose 1714 gimęs. Karaliaučiuje dievo
  2 Prakal|              plebonu pastojo metuose 1743, kur garbėje metuose 1780
  3 Prakal|            1743, kur garbėje metuose 1780 numirė. Tas dievotarnis
  4 Prakal|      išguldymu Karaliaučiuje metuose 1818, po antrašu: Das Jahr in
  5 SloveZ|           Pražuvime sveikos liko."~ ~1823 m. rugpjūčio 3 d.~ ~
  6 Prakal|         garbingas vyras Rėza metuose 1824 išdavė vėl knygelę, po antrašu:
  7 Prakal|        krašto ~Rašyta Vilkmergėj ~m. 1828, mėnesyj ~birželio, dienoj
  8 Prakal|            mėnesyj ~birželio, dienoj 27.~
  9 SloveZ|           liko."~ ~1823 m. rugpjūčio 3 d.~ ~
 10 Zemaic|      negalėjo. ~Veltui šikšnosparnis abi statė ausi, ~Gudraus karaliuko
 11 Prakal|             vėl knygelę, po antrašu: Aisópas arba Pasakos iß Grykonû
 12 Zemaic|             sako, - neturi gėdos!~   Aitvarą pas save laikyti!~   Kaimynams
 13 Zemaic|                Jog namus to žemaičio aitvaras dabojo. ~Kaipo lakstė patrobiais,
 14 Zemaic|            tarė:~,,Parodyk gi tu man aitvarus savo." ~Tuojaus žmogus urėdą
 15 Prakal|                                      Ak, kur dingot, giedros | |
 16 Prakal|           žemaičio, nekados mokytino Akademijos Vilniaus, ir tos, kaipo
 17 SloveZ|        nušvito pašaliai, ~Rankas ant akių uždėję,~   Išsiskaidė neprieteliai.~*~
 18 SloveZ|          senas Gediminas!~   Sveiks, Algirde galingiausias! ~Sveiks,
 19 Zemaic|          prigauti žąsų negalėjo, ~Ir alkanai nuo prūdo pabėgti reikėjo:~,,
 20 SloveZ|             tėviškei daryti, ~Ir, ką amžiai pagadino,~   Čėsas yra sutaisyti.~*~
 21 Prakal|              kalbose. Negana to, dar anie savo raštais patvirtino,
 22 Prakal|             Mūsų šalyse vienok, kaip antai Žemaičiuose, nors daug esti
 23 Zemaic|        nemažu: viens girių ponas, ~O antras laukų ir kaimų valdonas. ~
 24 Zemaic|             Rūpinos, kaip reik varna apgauti. ~Tartumei nuliūdusi pas
 25 Prakal|          šičia tyčiomis pluoštelį iš aprašo rudens: ~                      |     |     |   | |     |     |       |     ~
 26 Prakal|       plunksnos vaisius, vertos buvo apreiškimo šalip pasakų Donelaičio.
 27 Prakal|            Jaugi dabar keturiais | | arkliais pavažiuoti nepigu. ~    |     |   | |   |     |       |     ~
 28 Zemaic|           stogų nuspardyti buvo, ~Ir artimiems kaimynams šiens ir javai
 29 Zemaic|               Ant to garso pas žmogų atėjęs urėdas:~   ,,Ar tu, - sako, -
 30 SloveZ|            buvo.~*~Tarp žemaičių vis atgijo ~   Garbė tėvų ir liežuvis,~
 31 Prakal|              mokslams Lemaičių žemės atneša iškadą.~    Puolė man į
 32 Zemaic|            Kaimynams iškadą daryti!"~Atsakė žmogus, dvasioj juokdamasis
 33 Prakal|            Ne gana to, dar daug kitų atsirado, kurie eilėmis, tai yra
 34 SloveZ|        nusiminęs!~   Kas ten šiaurėj atsitiko, ~Lietuvos senos giminės~   
 35 Prakal|             mes, pirmąsyk | | stubos atverdami langus, ~    |     |   | |   |     |       |     ~
 36 Zemaic|      sandaroj gyveno,~Drauge gimė ir augo ir drauge paseno.~Štai ir
 37 Zemaic|         Juokės kalnai ir vilnys kaip auksas žibėjo, ~Ilsėjos pančiuos
 38 Zemaic|       pastotų,~Kurs lėkdams už visus aukščiau nuplasnotų,~Paukščiams lekiant,
 39 Zemaic|          karaliuks erelį paliko ~Ir, aukštai skrajodams, ant paukščių
 40 Prakal|        Gesängen, ein ländliches Epos aus dem Litthauischen des Christian
 41 Zemaic|              šikšnosparnis abi statė ausi, ~Gudraus karaliuko niekur
 42 Zemaic|             ant krašto, suskliaudusi ausis, ~Pabraukusi uodega, primerkusi
 43 Prakal|                            Ratas ant ašies | | braškėdams sukasi sunkiai ~      |     |   | |   |     |       |     ~
 44 Zemaic|             Ant sraunios upės, pagal ąžuolyną seną, ~Vienkiemyj, daugel
 45 Prakal|             savo žemaitiškos kalbos, bandė ir joj rašyti pasakas ir
 46 Prakal|           prakalbos kitas yra galas. Be to, dar kiekvienas ir tarp
 47 SloveZ|              gyvenimą, ~Nuo žemaičių beapsėstą~   Ir jų tikra sutarimą.~*~
 48 Zemaic|               Lapė alkana pakiemiais bėgiojo,~   Sau maisto ieškojo.~
 49 Prakal|        tikimės, jog Jisai ir toliaus bengs savo šlovingą darbą, o kaipo
 50 Zemaic|         nuliūdusi pas pušį atėjo ~Ir beprotį juodvarnį taip girti pradėjo:~   ,,
 51 Zemaic|           Šokosi nusigandęs žirgelis bėrasis.~,,Nebijok,- tarė meška,-
 52 Prakal|                          Irgi, žemes biaurias | | išplėšdams, teškina
 53 Prakal|        Vilkmergėj ~m. 1828, mėnesyj ~birželio, dienoj 27.~
 54 Prakal|                  Ratas ant ašies | | braškėdams sukasi sunkiai ~      |     |   | |   |     |       |     ~
 55 Zemaic|              erelis,-~Bet karaliuks, būdams mažiausias paukštelis, ~
 56 Prakal|           yra senovės gadynių rašymo būdas pėdomis (pedes poetici),
 57 SloveZ|       linksmin mumis nūnai.~*~Sveiks būk, senas Gediminas!~   Sveiks,
 58 Zemaic|          Viduj prūdo plaukančių žąsų būrį mato,- ~Kaip jos klykau',
 59 Zemaic|          neduosiu,~      Aš karalium būsiu." ~   Bet veik išsireiškė
 60 Zemaic|              taip tarpe jų visų gali būt pirmiausias.~   O idant
 61 Zemaic|             nė jokio kaimyno, ~Kurio būtų taip didi ir graži šeimyna. ~
 62 Zemaic|      turėtumei,~   Ištikrai karalium būtumei." ~Žioptelėjo varns, balsą
 63 SloveZ|          žemaičių ko stipriausias!~*~Buvot ligšiol užmiršime~   Dėl
 64 SloveZ|               ką amžiai pagadino,~   Čėsas yra sutaisyti.~*~Daugel
 65 Prakal|            aus dem Litthauischen des Christian Donaleitis, genannt Donalitius,
 66 Prakal|             Lėtų žemės, pasakoja. Iš čia dar dasižinojome, kad Donelaitis
 67 Zemaic|         klėtyj;~Nerasti laimingesnio cielame pasvietyj. ~Buvo garsas
 68 Zemaic|             amžių pro Raudoną Dvarą ~Čystą vandenį savo ing Nemuną
 69 Zemaic|           namus to žemaičio aitvaras dabojo. ~Kaipo lakstė patrobiais,
 70 Zemaic|                Staiga jis ten išvydo daiktą nematytą:~Valkiodama lenciūgą
 71 Prakal|           joj rašyti pasakas ir tame daikte juk paskutiniais nepasiliko;
 72 Prakal|              tai yra taip gražiai ir dailiai, gali žemaitiškoj kalboj
 73 Prakal|              Vilniaus, ir tos, kaipo dailios plunksnos vaisius, vertos
 74 Prakal|         rašyti ir aukštas giesmes ir dainas dainuoti, kaip ir kitose
 75 Prakal|            aukštas giesmes ir dainas dainuoti, kaip ir kitose jau išdailintose
 76 Prakal|            kaipo didį ir mažne pirmą dainuotoją Lėtų žemės, pasakoja. Iš
 77 Zemaic|         prieklėtį, ~Kur buvo žagrės, dalgiai ir kirviai sudėti. ~,,Šitai, -
 78 Prakal|          toliaus bengs savo šlovingą darbą, o kaipo dar jaunas (kaip
 79 Zemaic|             jau reikės kelti ir prie darbo stoti,~Ir vėl ratus kaip
 80 Prakal|        vienok po jo gadynėse pasakos darbu daugio rašytojų tapo. -
 81 Zemaic|           viską gera ~      Gyvenime daro."~ ~ ~
 82 Prakal|           nepasiliko; nesang jie dar darodė, jog lygiai, tai yra taip
 83 Prakal|             rasis, kursai tą teisybę darodys, primindams pamokslus senųjų
 84 Prakal|            kiti mokytojai rytų žemės darydavo. Sekančiose vienok po jo
 85 Prakal|            metuose 1818, po antrašu: Das Jahr in vier Gesängen, ein
 86 Prakal|          žemės, pasakoja. Iš čia dar dasižinojome, kad Donelaitis ir gromatas
 87 Prakal|           dar Žemaičiuose, iš niekur dasižinoti negalėjome. Vienok tikimės,
 88 Zemaic|            vieno~      Kaimyno,~   O daugiems daug gero padarė." ~   Ant
 89 Prakal|            jo gadynėse pasakos darbu daugio rašytojų tapo. - Jau grikonys,
 90 SloveZ|             ligšiol užmiršime~   Dėl daugumo neprietelių, ~Štai žemaičių
 91 Prakal|              kalboj, tai yra eilėse, dedame šičia tyčiomis pluoštelį
 92 SloveZ|           Buvot ligšiol užmiršime~   Dėl daugumo neprietelių, ~Štai
 93 Prakal|              ein ländliches Epos aus dem Litthauischen des Christian
 94 Prakal|           Epos aus dem Litthauischen des Christian Donaleitis, genannt
 95 Prakal|             in gleichem Versmaab ins Deutsche übertragen. Šičia tas patsai
 96 Prakal|          šimtus keturias dešimtis ir devynis metus pirm Kristaus užgimimo
 97 Prakal|        žemėje penkis šimtus keturias dešimtis ir devynis metus pirm Kristaus
 98 Prakal|      pasaulio, slėpdami savo darbus, didžią mokslams Lemaičių žemės
 99 Prakal|             skaitytų. - Garbingas ir didžiai mokytas vyras Dr. L.G.Rėza
100 Zemaic|             sargams pražuvo. ~Norint didžias akis pelėda turėjo, ~Niekur
101 Prakal|           žemes, savo pasakas vietoj didžiųjų pamokslų vartodavo; tąpat
102 Zemaic|              rūstauja, ~Kuriuodu per dienas slėptis nepaliauja.~ ~ ~
103 Prakal|             1828, mėnesyj ~birželio, dienoj 27.~
104 Prakal|         giedros | | jūs gi pavasario dienos, ~    |     |   | |   |     |       |     ~
105 SloveZ|    karaliūnai!~Garbę jūsų skelbdink, dieve,~   Kuri linksmin mumis
106 Prakal|            1714 gimęs. Karaliaučiuje dievo moksle išmokintas, Tolminkiemio
107 Prakal|           numirė. Tas dievotarnis ir dievobaimingas, ir pilnas teisingos dvasios
108 Prakal|             metuose 1780 numirė. Tas dievotarnis ir dievobaimingas, ir pilnas
109 Prakal|                              Ak, kur dingot, giedros | | jūs gi pavasario
110 Prakal|               kaipogi mokytas vyras, Dionizas Paškevyčia, kurio plunksna
111 Prakal|          Litthauischen des Christian Donaleitis, genannt Donalitius, in
112 Prakal|        Christian Donaleitis, genannt Donalitius, in gleichem Versmaab ins
113 Prakal|             ir didžiai mokytas vyras Dr. L.G.Rėza išdavė tas jo
114 Zemaic|               sako, - žąsis nekaltas draskyti! ~Pritink lapei su paukščiais
115 Prakal|                             Kur pirm du kuinu | | lengvai mums pavežė
116 Zemaic|             dieną važioti."~Kad taip dūmojo arklys vasarvidžio rytą, ~
117 Prakal|     žemaičiai, jums pasakas į rankas duodame, ne iš kitos kokios kalbos
118 Zemaic|        Nevėžis nuo amžių pro Raudoną Dvarą ~Čystą vandenį savo ing
119 Zemaic|              daryti!"~Atsakė žmogus, dvasioj juokdamasis savo;~   ,,Mano
120 Prakal|  dievobaimingas, ir pilnas teisingos dvasios vyras ne tiktai pasakas,
121 Prakal|           prašoko mums | | su vasara džiaugsmas. ~   Toks yra senovės gadynių
122 Prakal|             poetici), arba mieromis, eilių, tai yra surištos kalbos,
123 Prakal|           Das Jahr in vier Gesängen, ein ländliches Epos aus dem
124 Prakal|             Gesängen, ein ländliches Epos aus dem Litthauischen des
125 Zemaic|                  Tuo tarpu karaliuks erelį paliko ~Ir, aukštai skrajodams,
126 Zemaic|          mažiausias paukštelis, ~Ant erelio kytriai tylojo pakalos. ~
127 Zemaic|            paukščių sukliko:~   ,,Aš ereliui viršų gaut neduosiu,~      
128 Prakal|            pirmuoju išrastoju pasakų esant visi senų dienų rašytojai
129 Zemaic|              tariant, iš paukščių tu esi gražiausias.~O taip tarpe
130 Prakal|         antai Žemaičiuose, nors daug esti raštininkų, kurie gražiai
131 Prakal|             prilyginimus išguldytus. Ezopą vienok grikoną, frigionų
132 Prakal|       rašytojų tapo. - Jau grikonys, Ezopo paminkslą garbėje laikydami,
133 Prakal|              Tokiu būdu pas rymionis Fedras, pas prancūzus Lafontenas,
134 Prakal|    išguldytus. Ezopą vienok grikoną, frigionų žemėje penkis šimtus keturias
135 Prakal|          didžiai mokytas vyras Dr. L.G.Rėza išdavė tas jo aukštas
136 Prakal|     džiaugsmas. ~   Toks yra senovės gadynių rašymo būdas pėdomis (pedes
137 Prakal|             mums sakyta) ir daugiaus galės išdūmoti ir surašyti. O
138 Zemaic|          nerasti, ~Tą tiesą ir dabar galim suprasti. ~Nesang žmogus
139 Zemaic|         levas: ,,Žinok tai, o žmogau galingas!~Piktesnis ir už kirtį žodis
140 SloveZ|        Gediminas!~   Sveiks, Algirde galingiausias! ~Sveiks, Kęstuti minėtinas,~   
141 Prakal|             yra, prasidžiugau. - Ant galo išpažinti mums reikia, kad
142 Zemaic|              šeimyna. ~Pilni tvartai galvijų, javai netelp klėtyj;~Nerasti
143 Prakal|            lig šiuomet užsilaiko. Ne gana to, dar daug kitų atsirado,
144 Prakal|           Matoma taigi, kad tie visi garbingi vyrai, netrokšdami teisingos
145 Zemaic|       sukliko:~   ,,Aš ereliui viršų gaut neduosiu,~      Aš karalium
146 Zemaic|                     Nes erelis viršų gavo, ~      Ir visi žemyn svyravo. ~   
147 SloveZ|           nūnai.~*~Sveiks būk, senas Gediminas!~   Sveiks, Algirde galingiausias! ~
148 Zemaic|              Ar tu, - sako, - neturi gėdos!~   Aitvarą pas save laikyti!~   
149 Prakal|            des Christian Donaleitis, genannt Donalitius, in gleichem
150 Prakal|          meilingas tiems, kurie moka gerai jas skaityti.~    Jau minavotas
151 Zemaic|          Kaimyno,~   O daugiems daug gero padarė." ~   Ant to žodžio
152 SloveZ|         Prasidžiugo Lėtų šalys~   Ir geruma sūnų savo, ~Nesang greitai
153 Prakal|              vasaros darbus, rudenio gėrybes ir žiemos rūpesčius išmislijo,
154 Prakal|            antrašu: Das Jahr in vier Gesängen, ein ländliches Epos aus
155 Prakal|                      Ak, kur dingot, giedros | | jūs gi pavasario dienos, ~    |     |   | |   |     |       |     ~
156 Prakal|            Donelaitis, iš lietuviškų gimdytojų Lazdynėlių kieme, parapijos
157 Zemaic|              sandaroj gyveno,~Drauge gimė ir augo ir drauge paseno.~
158 Prakal|               Prūsuose, metuose 1714 gimęs. Karaliaučiuje dievo moksle
159 SloveZ|            atsitiko, ~Lietuvos senos giminės~   Pražuvime sveikos liko."~ ~
160 Prakal|        užgimimo iš vargdieniškų tėvų gimusį, pirmuoju išrastoju pasakų
161 Zemaic|           piktą žodį, kurį nuo tavęs girdėjau,~   Pakol mirsiu,~   Neužmiršiu."~ ~ ~
162 Zemaic|       Žemaičių pasaka~ ~Po žaliąsias girias vaikščiojo žmogus, ~Ir tenai
163 Zemaic|        smarkus. ~Abudu nemažu: viens girių ponas, ~O antras laukų ir
164 Zemaic|            Ir beprotį juodvarnį taip girti pradėjo:~   ,,Kas tavo gražumo!.~   
165 Prakal|               genannt Donalitius, in gleichem Versmaab ins Deutsche übertragen.
166 Zemaic|              Kurio būtų taip didi ir graži šeimyna. ~Pilni tvartai
167 Prakal|              tos savo knygelės labai gražią prakalbą, bet lietuviškai
168 Zemaic|          tariant, iš paukščių tu esi gražiausias.~O taip tarpe jų visų gali
169 Zemaic|         girti pradėjo:~   ,,Kas tavo gražumo!.~   Kas plunksnų skaistumo! ~
170 Prakal|         įkyrus kitiems, vienok labai gražus ir meilingas tiems, kurie
171 SloveZ|            geruma sūnų savo, ~Nesang greitai iš nevalios~   Pražuvimo
172 Prakal|             išguldytus. Ezopą vienok grikoną, frigionų žemėje penkis
173 Prakal|         kalboj, taip kaip senų dienų grikonai ir rymionys savo kalbose,
174 Prakal|              Prūsų, pagal vokišką ir grikonišką kalbą ištaisytą, užlaikydami.
175 Prakal|              kurs, vaikščiodamas per grikonų žemes, savo pasakas vietoj
176 Prakal|          daugio rašytojų tapo. - Jau grikonys, Ezopo paminkslą garbėje
177 Prakal|      dasižinojome, kad Donelaitis ir gromatas tuo pačiu būdu - eilėmis -
178 Prakal|              Aisópas arba Pasakos iß Grykonû kalbôs pergulditos per D.
179 Zemaic|       šikšnosparnis abi statė ausi, ~Gudraus karaliuko niekur nesuklausė. ~
180 Prakal|          nebspaustos rankos raštuose guli.~    Norintiems pažinti
181 Prakal|             mūsų pratarime dabarčiui gyvais jo žodžiais daug vietose
182 Prakal|              plačiai apie Donelaičio gyvatą ir darbus, kaipo didį ir
183 SloveZ|         šaunų miestą,~   Seną mokslų gyvenimą, ~Nuo žemaičių beapsėstą~   
184 Zemaic|              kurie viską gera ~      Gyvenime daro."~ ~ ~
185 Zemaic|    pakiemiais bėgiojo,~   Sau maisto ieškojo.~Viduj prūdo plaukančių
186 Prakal|             surištos kalbos, rasi ir įkyrus kitiems, vienok labai gražus
187 Prakal|    übertragen. Šičia tas patsai Rėza ilgą ir labai mokytą pratarimą
188 SloveZ|          Šimtabalsis garsas lėkė,~   Ilgus sparnus plasnodamas, ~Nepaliaudams
189 Zemaic|          vilnys kaip auksas žibėjo, ~Ilsėjos pančiuos arklys ant žolyno
190 Prakal|              su visais | | pašaliais įmurusi verkia, ~    |     |   | |   |     |       |     ~
191 Prakal|     Donalitius, in gleichem Versmaab ins Deutsche übertragen. Šičia
192 Prakal|                                      Irgi, žemes biaurias | | išplėšdams,
193 Prakal|        antrašu: Aisópas arba Pasakos iß Grykonû kalbôs pergulditos
194 Prakal|       paveikslų ir parodų išrasti ir išaiškinti, mūsų vienok prakalbos kitas
195 Prakal|         dainuoti, kaip ir kitose jau išdailintose kalbose. Negana to, dar
196 Prakal|            sakyta) ir daugiaus galės išdūmoti ir surašyti. O idant Jam
197 Prakal|             kurias mes šičia taipogi išduodame, nieko neatmainydami ir
198 Prakal|           aukštas giesmes su vokišku išguldymu Karaliaučiuje metuose 1818,
199 Prakal|        senųjų tėvų, per prilyginimus išguldytus. Ezopą vienok grikoną, frigionų
200 Prakal|            Senose gadynėse kone visi išminties ir teisybės mokytojai savo
201 Prakal|          gėrybes ir žiemos rūpesčius išmislijo, kurios vertos yra, kad
202 Prakal|           Karaliaučiuje dievo moksle išmokintas, Tolminkiemio plebonu pastojo
203 Prakal|             prasidžiugau. - Ant galo išpažinti mums reikia, kad nieko nežinome,
204 Prakal|             Irgi, žemes biaurias | | išplėšdams, teškina šmotais. ~    |     |   | |   |     |       |     ~
205 Prakal|            tokių paveikslų ir parodų išrasti ir išaiškinti, mūsų vienok
206 Prakal|   vargdieniškų tėvų gimusį, pirmuoju išrastoju pasakų esant visi senų dienų
207 SloveZ|              liežuvis,~Meilė tarp jų išsiliejo, ~   Prasidžiugo ir lietuvis.~*~
208 Zemaic|        karalium būsiu." ~   Bet veik išsireiškė to paukščio gudrybė;~   
209 SloveZ|           Rankas ant akių uždėję,~   Išsiskaidė neprieteliai.~*~Šimtabalsis
210 Prakal|          vokišką ir grikonišką kalbą ištaisytą, užlaikydami. Jis taipogi
211 Prakal|             tuo kartu liuosoj kalboj ištaisytos, lig šiuomet užsilaiko.
212 Zemaic|            idant balsą turėtumei,~   Ištikrai karalium būtumei." ~Žioptelėjo
213 SloveZ|             iš nevalios~   Pražuvimo išvadavo.~*~Sviesi saulė užtekėjo,~   
214 Zemaic|    vasarvidžio rytą, ~Staiga jis ten išvydo daiktą nematytą:~Valkiodama
215 Prakal|        metuose 1818, po antrašu: Das Jahr in vier Gesängen, ein ländliches
216 Prakal|        išdūmoti ir surašyti. O idant Jam meilingas dievas padėtų! ~      
217 Prakal|                                      Jaugi dabar keturiais | | arkliais
218 Prakal|          šlovingą darbą, o kaipo dar jaunas (kaip mums sakyta) ir daugiaus
219 Prakal|         šiltos | | saulelės spindulį jautėm? ~    |     |   | |   |     |       |     ~
220 Zemaic|              abudu snaudė, sergstams jautrus buvo ~   Spurstelėjo šalin
221 Zemaic|         vaikščiojo žmogus, ~Ir tenai jį levas sutiko smarkus. ~Abudu
222 Prakal|      paskutiniais nepasiliko; nesang jie dar darodė, jog lygiai,
223 Zemaic|            koją. ~Po kiek metų (taip jiems dievas priliko)~Tas pats
224 Prakal|      negalėjome. Vienok tikimės, jog Jisai ir toliaus bengs savo šlovingą
225 Prakal|         žemaitiškos kalbos, bandė ir joj rašyti pasakas ir tame daikte
226 Zemaic|               Nebuvo ten aplinkui nė jokio kaimyno, ~Kurio būtų taip
227 Zemaic|    plaukančių žąsų būrį mato,- ~Kaip jos klykau', kaip nardo, kaip
228 Prakal|              Šitai, mieli žemaičiai, jums pasakas į rankas duodame,
229 Zemaic|               Atsakė žmogus, dvasioj juokdamasis savo;~   ,,Mano aitvarai
230 Zemaic|         vasarvidžiu saulelė tekėjo, ~Juokės kalnai ir vilnys kaip auksas
231 Zemaic|            ponas, ~O antras laukų ir kaimų valdonas. ~Tarp tokių, kaip
232 Prakal|              Žemaičius ir garbingas, kaipogi mokytas vyras, Dionizas
233 Zemaic|            sutiko:~Man lenciūgas ant kaklo, tau pančiai paliko."~ ~ ~
234 Prakal|              arba Pasakos iß Grykonû kalbôs pergulditos per D.L.J. Rhesa,
235 Zemaic|         šikšnosparniui tiko, ~   Jog kalinio sargais podraug pasiliko. ~   
236 Zemaic|                Ir lig sūdui stosiant kaliny tūrėjo. ~   Tuo metu pelėdai
237 Zemaic|              saulelė tekėjo, ~Juokės kalnai ir vilnys kaip auksas žibėjo, ~
238 Zemaic|       žolynus,~Vaikščiojo skardžiais kalnų meška po lazdynus.~Šokosi
239 Zemaic|             prūdo pabėgti reikėjo:~,,Kam turiu, - sako, - žąsis nekaltas
240 Zemaic|           kirviu, su kuriuom medžius kapojo, ~Metė ing levą ir pažeidė
241 Zemaic|          sparnuočių rūstybė:~   Visi karaliuką žavinti norėjo ~   Ir lig
242 SloveZ|           tėve!~   Sveiks, Mindauge, karaliūnai!~Garbę jūsų skelbdink, dieve,~   
243 Zemaic|                              Erelis, karalius paukščių ir gudrybė karaliuko~
244 Zemaic|              pasaka~ ~Paukščiai kita kartą, seimą pasidarę,~Visi vienu
245 Prakal|           liepė surašyti; kurios tuo kartu liuosoj kalboj ištaisytos,
246 Zemaic|           krinta,-~Ir man jau reikės kelti ir prie darbo stoti,~Ir
247 Zemaic|           skausmą ronos, kad ir daug kentėjau,~O piktą žodį, kurį nuo
248 SloveZ|              galingiausias! ~Sveiks, Kęstuti minėtinas,~   Iš žemaičių
249 Prakal|                          Jaugi dabar keturiais | | arkliais pavažiuoti
250 Prakal|        frigionų žemėje penkis šimtus keturias dešimtis ir devynis metus
251 Prakal|          kitas yra galas. Be to, dar kiekvienas ir tarp žemaičių rasis,
252 Prakal|      lietuviškų gimdytojų Lazdynėlių kieme, parapijos Žirgupėnų, Prūsuose,
253 Zemaic|            galingas!~Piktesnis ir už kirtį žodis neteisingas.~Užmiršau
254 Zemaic|              buvo žagrės, dalgiai ir kirviai sudėti. ~,,Šitai, - sako, -
255 Zemaic|            piktumo velniu vadino, ~O kirviu, su kuriuom medžius kapojo, ~
256 Prakal|         pamokslų vartodavo; tąpat ir kiti mokytojai rytų žemės darydavo.
257 Prakal|      surištos kalbos, rasi ir įkyrus kitiems, vienok labai gražus ir
258 Prakal|              į rankas duodame, ne iš kitos kokios kalbos perguldytas,
259 Prakal|             dainas dainuoti, kaip ir kitose jau išdailintose kalbose.
260 Prakal|      užsilaiko. Ne gana to, dar daug kitų atsirado, kurie eilėmis,
261 Zemaic|        tvartai galvijų, javai netelp klėtyj;~Nerasti laimingesnio cielame
262 Zemaic|           žąsų būrį mato,- ~Kaip jos klykau', kaip nardo, kaip uodegas
263 Prakal|              laikydami, jo pasakas į knygas liepė surašyti; kurios tuo
264 Prakal|              metuose 1824 išdavė vėl knygelę, po antrašu: Aisópas arba
265 Prakal|       taipogi ir šičia prie tos savo knygelės labai gražią prakalbą, bet
266 Prakal|             pasakas, kurias gale šių knygelių randate, bet dar ir kitas
267 SloveZ|            minėtinas,~   Iš žemaičių ko stipriausias!~*~Buvot ligšiol
268 Prakal|             Žemaičių raštininkai yra Kobeckis ir Valinavyčia, bet tudviejų
269 Prakal|            Vienok reikalas pasakyti, kodėl Simono Stanevyčios pasakas
270 Zemaic|             Metė ing levą ir pažeidė koją. ~Po kiek metų (taip jiems
271 Prakal|              padėjome? Šitai ne kita kokia priežastis buvo, kaip tiktai,
272 Prakal|          rankas duodame, ne iš kitos kokios kalbos perguldytas, bet
273 Prakal|                      Lyg kaip sapnas koks, | | kurį miegodami matom, ~      |     |   | |   |     |       |     ~
274 Prakal|         priimti!~    Senose gadynėse kone visi išminties ir teisybės
275 Prakal|               kurios vertos yra, kad kožnas lietuvininkas ar žemaitis,
276 Prakal|               o pas lenkus garsingas Krasickis pirmaisiais pasakų rašytojais
277 Zemaic|              ant stogo, ką parnešęs, kratė. ~Juk ir zolabai stogų nuspardyti
278 Zemaic|             nuo žolynų kaip sidabras krinta,-~Ir man jau reikės kelti
279 Prakal|       dešimtis ir devynis metus pirm Kristaus užgimimo iš vargdieniškų
280 Prakal|           rašyti.~    Tokiu vyru yra Krizas Donelaitis, iš lietuviškų
281 Zemaic|                Lapė alkana ant jo iš krūmo veizdėjo~   Ir, norėdama
282 Prakal|                          Kur pirm du kuinu | | lengvai mums pavežė
283 Prakal|            pažįstama visiems yra, ar kuomet pasakas rašytų? - nėra žinoma!
284 SloveZ|            kalbą savo~   Ir užmiršo, kuomi buvo.~*~Tarp žemaičių vis
285 Prakal|            paties raštininko rankos, kurią ir man, lietuviui, skaitant,
286 Zemaic|        paukščių ant sargų rūstauja, ~Kuriuodu per dienas slėptis nepaliauja.~ ~ ~
287 Zemaic|         velniu vadino, ~O kirviu, su kuriuom medžius kapojo, ~Metė ing
288 Prakal|              ir tarp žemaičių rasis, kursai tą teisybę darodys, primindams
289 Zemaic|              paukštelis, ~Ant erelio kytriai tylojo pakalos. ~Netrukus
290 Prakal|           Jahr in vier Gesängen, ein ländliches Epos aus dem Litthauischen
291 Prakal|       rymionis Fedras, pas prancūzus Lafontenas, o pas lenkus garsingas
292 Prakal|              Ezopo paminkslą garbėje laikydami, jo pasakas į knygas liepė
293 Zemaic|           Štai ir dabar vienokia mus laimė sutiko:~Man lenciūgas ant
294 Zemaic|         javai netelp klėtyj;~Nerasti laimingesnio cielame pasvietyj. ~Buvo
295 Zemaic|              aitvaras dabojo. ~Kaipo lakstė patrobiais, ne vienas tai
296 Prakal|        pirmąsyk | | stubos atverdami langus, ~    |     |   | |   |     |       |     ~
297 Zemaic|             jau tek skaisti saulė ir lankos jau švinta,~Ir rasa nuo
298 Zemaic|          nekaltas draskyti! ~Pritink lapei su paukščiais sandarą laikyti."~ ~ ~
299 Prakal|              iš lietuviškų gimdytojų Lazdynėlių kieme, parapijos Žirgupėnų,
300 Zemaic|            skardžiais kalnų meška po lazdynus.~Šokosi nusigandęs žirgelis
301 Zemaic|            jų karalium pastotų,~Kurs lėkdams už visus aukščiau nuplasnotų,~
302 SloveZ|   neprieteliai.~*~Šimtabalsis garsas lėkė,~   Ilgus sparnus plasnodamas, ~
303 Zemaic|      aukščiau nuplasnotų,~Paukščiams lekiant, visus pranoko erelis,-~
304 Prakal|              darbus, didžią mokslams Lemaičių žemės atneša iškadą.~   
305 Zemaic|          daiktą nematytą:~Valkiodama lenciūgą po žalius žolynus,~Vaikščiojo
306 Zemaic|       vienokia mus laimė sutiko:~Man lenciūgas ant kaklo, tau pančiai paliko."~ ~ ~
307 Prakal|                Kur pirm du kuinu | | lengvai mums pavežė naštą, ~      |       |   | |       |       |     ~
308 Prakal|          prancūzus Lafontenas, o pas lenkus garsingas Krasickis pirmaisiais
309 Zemaic|             dievas priliko)~Tas pats levs ir žmogus vėl susitiko.~
310 Prakal|       laikydami, jo pasakas į knygas liepė surašyti; kurios tuo kartu
311 Prakal|         neatmainydami ir rašymo būdą lietuvininkų Prūsų, pagal vokišką ir
312 Prakal|     raštininko rankos, kurią ir man, lietuviui, skaitant, saldu rodės ir
313 Prakal|           labai gražią prakalbą, bet lietuviškai rašė; o turime prisipažinti,
314 Prakal|            yra Krizas Donelaitis, iš lietuviškų gimdytojų Lazdynėlių kieme,
315 SloveZ|           Kas ten šiaurėj atsitiko, ~Lietuvos senos giminės~   Pražuvime
316 SloveZ|             atgijo ~   Garbė tėvų ir liežuvis,~Meilė tarp jų išsiliejo, ~   
317 SloveZ|         giminės~   Pražuvime sveikos liko."~ ~1823 m. rugpjūčio 3
318 SloveZ|            skelbdink, dieve,~   Kuri linksmin mumis nūnai.~*~Sveiks būk,
319 Prakal|              giesmes: apie pavasario linksmybes, vasaros darbus, rudenio
320 Prakal|              ländliches Epos aus dem Litthauischen des Christian Donaleitis,
321 Prakal|           surašyti; kurios tuo kartu liuosoj kalboj ištaisytos, lig šiuomet
322 Zemaic|            Netrukus atėjo paukščiams lydžių galas, ~      Nes erelis
323 Prakal|                                      Lyg kaip sapnas koks, | | kurį
324 Prakal|                                    O lytus žmonėms | | teškėdams nugarę
325 SloveZ|              ŽEMAIČIŲ~Aukšta daina~ ~Mačiau Vilnių, šaunų miestą,~   
326 Zemaic|           pakiemiais bėgiojo,~   Sau maisto ieškojo.~Viduj prūdo plaukančių
327 Zemaic|       dvasioj juokdamasis savo;~   ,,Mano aitvarai neapgavo ~      
328 Zemaic|            patrobiais, ne vienas tai matė, ~Ir, nutūpęs ant stogo,
329 Zemaic|           prūdo plaukančių žąsų būrį mato,- ~Kaip jos klykau', kaip
330 Prakal|             koks, | | kurį miegodami matom, ~      |     |   | |   |     |       |     ~
331 Prakal|           niekur suvokti negalėjome. Matoma taigi, kad tie visi garbingi
332 Prakal|       sklypai, | | visur skendėdami, maudos, ~    |     |   | |   |     |       |     ~
333 Zemaic|                Bet karaliuks, būdams mažiausias paukštelis, ~Ant erelio
334 Prakal|             ir darbus, kaipo didį ir mažne pirmą dainuotoją Lėtų žemės,
335 Zemaic|        vadino, ~O kirviu, su kuriuom medžius kapojo, ~Metė ing levą ir
336 SloveZ|              Garbė tėvų ir liežuvis,~Meilė tarp jų išsiliejo, ~   Prasidžiugo
337 Zemaic|               Tarp tokių, kaip sako, meilės nerasti, ~Tą tiesą ir dabar
338 Prakal|          tiktai, mieli žemaičiai, su meilinga širdžia teikitės priimti!~   
339 Prakal|          Rašyta Vilkmergėj ~m. 1828, mėnesyj ~birželio, dienoj 27.~
340 Zemaic|         juodvarnis~ ~Tupėdams pušyj, mėsę juodvarnis turėjo, ~Lapė
341 Zemaic|             kuriuom medžius kapojo, ~Metė ing levą ir pažeidė koją. ~
342 Prakal|         keturias dešimtis ir devynis metus pirm Kristaus užgimimo iš
343 Zemaic|          nevalią:~Kaip sunkiai vakar mėšlus per dieną važiojo,~Kaip
344 Prakal|           kaip sapnas koks, | | kurį miegodami matom, ~      |     |   | |   |     |       |     ~
345 SloveZ|         daina~ ~Mačiau Vilnių, šaunų miestą,~   Seną mokslų gyvenimą, ~
346 Prakal|          gerai jas skaityti.~    Jau minavotas garbingas vyras Rėza metuose
347 SloveZ|      Ringaude, mūsų tėve!~   Sveiks, Mindauge, karaliūnai!~Garbę jūsų
348 Zemaic|            arklys ant žolyno žalio, ~Minėjo vargus savo ir sunkią nevalią:~
349 SloveZ|      galingiausias! ~Sveiks, Kęstuti minėtinas,~   Iš žemaičių ko stipriausias!~*~
350 Zemaic|             tavęs girdėjau,~   Pakol mirsiu,~   Neužmiršiu."~ ~ ~
351 Prakal|            ir meilingas tiems, kurie moka gerai jas skaityti.~   
352 Prakal|         slėpdami savo darbus, didžią mokslams Lemaičių žemės atneša iškadą.~   
353 Prakal|           gimęs. Karaliaučiuje dievo moksle išmokintas, Tolminkiemio
354 SloveZ|        Vilnių, šaunų miestą,~   Seną mokslų gyvenimą, ~Nuo žemaičių
355 Prakal|            patsai Rėza ilgą ir labai mokytą pratarimą yra vokiškai rašęs,
356 Prakal|        Stanevyčios žemaičio, nekados mokytino Akademijos Vilniaus, ir
357 SloveZ|              dieve,~   Kuri linksmin mumis nūnai.~*~Sveiks būk, senas
358 Zemaic|               Štai ir dabar vienokia mus laimė sutiko:~Man lenciūgas
359 Prakal|            ar žemaitis, savo tėviškę mylįs, jas skaitytų. - Garbingas
360 Zemaic|              dieną važiojo,~Kaip maž naktį teėdė ir maž temiegojo.~,,
361 Zemaic|        aplinkui ir visi žinojo, ~Jog namus to žemaičio aitvaras dabojo. ~
362 Zemaic|               Kaip jos klykau', kaip nardo, kaip uodegas stato. ~Tyko
363 Prakal|                  lengvai mums pavežė naštą, ~      |       |   | |       |       |     ~
364 Zemaic|             savo;~   ,,Mano aitvarai neapgavo ~      Nei vieno~      Kaimyno,~   
365 Prakal|             taipogi išduodame, nieko neatmainydami ir rašymo būdą lietuvininkų
366 Zemaic|       nusigandęs žirgelis bėrasis.~,,Nebijok,- tarė meška,- nieks pikta
367 Prakal|              eilėmis - rašė, bet tos nebspaustos rankos raštuose guli.~   
368 Prakal|            vis rašo? Kaipo tolimi ir nebuvę dar Žemaičiuose, iš niekur
369 Zemaic|        daugel metų žemaitis gyveno. ~Nebuvo ten aplinkui nė jokio kaimyno, ~
370 Zemaic|                Aš ereliui viršų gaut neduosiu,~      Aš karalium būsiu." ~   
371 Prakal|            jau išdailintose kalbose. Negana to, dar anie savo raštais
372 Zemaic|             aitvarai neapgavo ~      Nei vieno~      Kaimyno,~   
373 Prakal|         Simono Stanevyčios žemaičio, nekados mokytino Akademijos Vilniaus,
374 Zemaic|           Kam turiu, - sako, - žąsis nekaltas draskyti! ~Pritink lapei
375 Zemaic|         Staiga jis ten išvydo daiktą nematytą:~Valkiodama lenciūgą po
376 Zemaic|         levas sutiko smarkus. ~Abudu nemažu: viens girių ponas, ~O antras
377 Zemaic|               Čystą vandenį savo ing Nemuną varo, ~Tenai, kad vasarvidžiu
378 Prakal|               kurie, neužmiršdami ir neniekindami prigimtos savo žemaitiškos
379 SloveZ|          Ilgus sparnus plasnodamas, ~Nepaliaudams šaukė, rėkė,~   Po pasaulį
380 Zemaic|          Kuriuodu per dienas slėptis nepaliauja.~ ~ ~
381 Prakal|              daikte juk paskutiniais nepasiliko; nesang jie dar darodė,
382 Prakal|                  arkliais pavažiuoti nepigu. ~    |     |   | |   |     |       |     ~
383 SloveZ|           akių uždėję,~   Išsiskaidė neprieteliai.~*~Šimtabalsis garsas lėkė,~   
384 SloveZ|             užmiršime~   Dėl daugumo neprietelių, ~Štai žemaičių surinkime~   
385 Prakal|             kuomet pasakas rašytų? - nėra žinoma! Pažįstami iš garso
386 Zemaic|             tarė meška,- nieks pikta nerasis!~Tėvai mūsų nuo amžių sandaroj
387 Zemaic|             Gudraus karaliuko niekur nesuklausė. ~Ligšiol veislė paukščių
388 Zemaic|          Piktesnis ir už kirtį žodis neteisingas.~Užmiršau skausmą ronos,
389 Zemaic|         Pilni tvartai galvijų, javai netelp klėtyj;~Nerasti laimingesnio
390 Prakal|             tie visi garbingi vyrai, netrokšdami teisingos šlovės ir tuščio
391 Zemaic|             kytriai tylojo pakalos. ~Netrukus atėjo paukščiams lydžių
392 Zemaic|        urėdas:~   ,,Ar tu, - sako, - neturi gėdos!~   Aitvarą pas save
393 Prakal|           Rados vienok vyrai, kurie, neužmiršdami ir neniekindami prigimtos
394 Zemaic|        girdėjau,~   Pakol mirsiu,~   Neužmiršiu."~ ~ ~
395 Zemaic|         Minėjo vargus savo ir sunkią nevalią:~Kaip sunkiai vakar mėšlus
396 SloveZ|             savo, ~Nesang greitai iš nevalios~   Pražuvimo išvadavo.~*~
397 Zemaic|                Arklys ir meška~ ~Kur Nevėžis nuo amžių pro Raudoną Dvarą ~
398 Prakal|     išpažinti mums reikia, kad nieko nežinome, ar šis mūsų garbingas vyras
399 Zemaic|            primerkusi akis. ~Bet kad niekaip prigauti žąsų negalėjo, ~
400 Zemaic|               Nebijok,- tarė meška,- nieks pikta nerasis!~Tėvai mūsų
401 Zemaic|             iš krūmo veizdėjo~   Ir, norėdama mėsa pagauti,~   Rūpinos,
402 Zemaic|               Visi karaliuką žavinti norėjo ~   Ir lig sūdui stosiant
403 Zemaic|           šalin ir sargams pražuvo. ~Norint didžias akis pelėda turėjo, ~
404 Prakal|            rankos raštuose guli.~    Norintiems pažinti rašymo būdą Donelaičio
405 Zemaic|              mėsą... Lapė pagavo ~Ir nubėgo tekina, nes mėsa patiko, -~   
406 Prakal|          lytus žmonėms | | teškėdams nugarę skalbia. ~. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . ~    |     |     | |       |       |     ~
407 Zemaic|             varna apgauti. ~Tartumei nuliūdusi pas pušį atėjo ~Ir beprotį
408 Prakal|             kur garbėje metuose 1780 numirė. Tas dievotarnis ir dievobaimingas,
409 SloveZ|                  Kuri linksmin mumis nūnai.~*~Sveiks būk, senas Gediminas!~   
410 Zemaic|            lėkdams už visus aukščiau nuplasnotų,~Paukščiams lekiant, visus
411 Zemaic|            meška po lazdynus.~Šokosi nusigandęs žirgelis bėrasis.~,,Nebijok,-
412 SloveZ|     skrajodamas:~*~,,Veizdėk, sviete nusiminęs!~   Kas ten šiaurėj atsitiko, ~
413 Zemaic|         kratė. ~Juk ir zolabai stogų nuspardyti buvo, ~Ir artimiems kaimynams
414 Zemaic|             ne vienas tai matė, ~Ir, nutūpęs ant stogo, ką parnešęs,
415 SloveZ|              saulė užtekėjo,~   Lėtų nušvito pašaliai, ~Rankas ant akių
416 Prakal|                                      Ogi pabudę jo | | po tam trumpai
417 Zemaic|      negalėjo, ~Ir alkanai nuo prūdo pabėgti reikėjo:~,,Kam turiu, -
418 Zemaic|         krašto, suskliaudusi ausis, ~Pabraukusi uodega, primerkusi akis. ~
419 Prakal|                                  Ogi pabudę jo | | po tam trumpai paminėjam,. ~    |   | |   |     |   | |   |       |     ~
420 Prakal|           Donelaitis ir gromatas tuo pačiu būdu - eilėmis - rašė, bet
421 Zemaic|                 O daugiems daug gero padarė." ~   Ant to žodžio urėdas
422 Prakal|    Stanevyčios pasakas pirmoj vietoj padėjome? Šitai ne kita kokia priežastis
423 Prakal|           idant Jam meilingas dievas padėtų! ~      J.J.V.Lietuvis~      
424 SloveZ|      tėviškei daryti, ~Ir, ką amžiai pagadino,~   Čėsas yra sutaisyti.~*~
425 Zemaic|        veizdėjo~   Ir, norėdama mėsa pagauti,~   Rūpinos, kaip reik varna
426 Zemaic|            Ant erelio kytriai tylojo pakalos. ~Netrukus atėjo paukščiams
427 Zemaic|          Lapė ir žąsys~ ~Lapė alkana pakiemiais bėgiojo,~   Sau maisto ieškojo.~
428 Zemaic|          kurį nuo tavęs girdėjau,~   Pakol mirsiu,~   Neužmiršiu."~ ~ ~
429 Zemaic|             balsą rodydamas savo,~   Pametė mėsą... Lapė pagavo ~Ir
430 Prakal|         pabudę jo | | po tam trumpai paminėjam,. ~    |   | |   |     |   | |   |       |     ~
431 Prakal|          tapo. - Jau grikonys, Ezopo paminkslą garbėje laikydami, jo pasakas
432 Prakal|              pasakas vietoj didžiųjų pamokslų vartodavo; tąpat ir kiti
433 Zemaic|             lenciūgas ant kaklo, tau pančiai paliko."~ ~ ~
434 Zemaic|              auksas žibėjo, ~Ilsėjos pančiuos arklys ant žolyno žalio, ~
435 Prakal|          gimdytojų Lazdynėlių kieme, parapijos Žirgupėnų, Prūsuose, metuose
436 Prakal|         rodės ir teisingai, kaip ten parašyta yra, prasidžiugau. - Ant
437 Zemaic|            Ir, nutūpęs ant stogo, ką parnešęs, kratė. ~Juk ir zolabai
438 Prakal|              daug tokių paveikslų ir parodų išrasti ir išaiškinti, mūsų
439 Zemaic|             to žodžio urėdas tarė:~,,Parodyk gi tu man aitvarus savo." ~
440 Prakal|         pirmą dainuotoją Lėtų žemės, pasakoja. Iš čia dar dasižinojome,
441 Prakal|             jo žodžiais daug vietose pasakojome.~    Mūsų šalyse vienok,
442 Prakal|          Donelaičio. Vienok reikalas pasakyti, kodėl Simono Stanevyčios
443 SloveZ|      Nepaliaudams šaukė, rėkė,~   Po pasaulį skrajodamas:~*~,,Veizdėk,
444 Prakal|           šlovės ir tuščio garso šio pasaulio, slėpdami savo darbus, didžią
445 Zemaic|        Drauge gimė ir augo ir drauge paseno.~Štai ir dabar vienokia
446 Zemaic|          Paukščiai kita kartą, seimą pasidarę,~Visi vienu žodžiu buvo
447 Prakal|            surišta kalba, jas rašyti pasigundo. Tokiu būdu pas rymionis
448 Zemaic|              kalinio sargais podraug pasiliko. ~   Bet abudu snaudė, sergstams
449 Prakal|        pirmaisiais pasakų rašytojais pasirodė.~    Rados vienok vyrai,
450 Prakal|           pasakas ir tame daikte juk paskutiniais nepasiliko; nesang jie dar
451 Prakal|     išmokintas, Tolminkiemio plebonu pastojo metuose 1743, kur garbėje
452 Zemaic|         Idant tasai tarp jų karalium pastotų,~Kurs lėkdams už visus aukščiau
453 Zemaic|         Nerasti laimingesnio cielame pasvietyj. ~Buvo garsas aplinkui ir
454 Prakal|              Šlovė Žemaičių", nuo to paties raštininko rankos, kurią
455 Zemaic|              nubėgo tekina, nes mėsa patiko, -~   Juodvarnį paliko.~ ~ ~
456 Zemaic|       aitvaras dabojo. ~Kaipo lakstė patrobiais, ne vienas tai matė, ~Ir,
457 Zemaic|            jiems dievas priliko)~Tas pats levs ir žmogus vėl susitiko.~
458 Prakal|       Deutsche übertragen. Šičia tas patsai Rėza ilgą ir labai mokytą
459 Prakal|            to, dar anie savo raštais patvirtino, kad mes žemaitiškoj kalboj,
460 Zemaic|          karaliuko~Žemaičių pasaka~ ~Paukščiai kita kartą, seimą pasidarę,~
461 Zemaic|          draskyti! ~Pritink lapei su paukščiais sandarą laikyti."~ ~ ~
462 Zemaic|               Bet veik išsireiškė to paukščio gudrybė;~   Užsidegė visų
463 Zemaic|         karaliuks, būdams mažiausias paukštelis, ~Ant erelio kytriai tylojo
464 Prakal|         dabar keturiais | | arkliais pavažiuoti nepigu. ~    |     |   | |   |     |       |     ~
465 Prakal|        pranešdavo. Galime daug tokių paveikslų ir parodų išrasti ir išaiškinti,
466 Prakal|            du kuinu | | lengvai mums pavežė naštą, ~      |       |   | |       |       |     ~
467 SloveZ|            užtekėjo,~   Lėtų nušvito pašaliai, ~Rankas ant akių uždėję,~   
468 Prakal|                   Žemė su visais | | pašaliais įmurusi verkia, ~    |     |   | |   |     |       |     ~
469 Prakal|              mokytas vyras, Dionizas Paškevyčia, kurio plunksna daug visokiose
470 Zemaic|            kapojo, ~Metė ing levą ir pažeidė koją. ~Po kiek metų (taip
471 Zemaic|         Nesang žmogus levą kaip tikt pažino, ~Tuojaus iš piktumo velniu
472 Prakal|        raštuose guli.~    Norintiems pažinti rašymo būdą Donelaičio surištoj
473 Prakal|       plunksna daug visokiose eilėse pažįstama visiems yra, ar kuomet pasakas
474 Prakal|       pasakas rašytų? - nėra žinoma! Pažįstami iš garso Žemaičių raštininkai
475 Prakal|        gadynių rašymo būdas pėdomis (pedes poetici), arba mieromis,
476 Zemaic|        pražuvo. ~Norint didžias akis pelėda turėjo, ~Niekur karaliuko
477 Zemaic|          kaliny tūrėjo. ~   Tuo metu pelėdai ir šikšnosparniui tiko, ~   
478 Prakal|             grikoną, frigionų žemėje penkis šimtus keturias dešimtis
479 Prakal|            Pasakos iß Grykonû kalbôs pergulditos per D.L.J. Rhesa, kur gale
480 Prakal|            ne iš kitos kokios kalbos perguldytas, bet prigimtoj mūsų kalboj
481 Zemaic|              tai, o žmogau galingas!~Piktesnis ir už kirtį žodis neteisingas.~
482 Zemaic|             tikt pažino, ~Tuojaus iš piktumo velniu vadino, ~O kirviu,
483 Prakal|    dievotarnis ir dievobaimingas, ir pilnas teisingos dvasios vyras
484 Zemaic|              didi ir graži šeimyna. ~Pilni tvartai galvijų, javai netelp
485 Prakal|          darbus, kaipo didį ir mažne pirmą dainuotoją Lėtų žemės, pasakoja.
486 Prakal|           lenkus garsingas Krasickis pirmaisiais pasakų rašytojais pasirodė.~   
487 Prakal|         Pagal visotimą žinią jis yra pirmas, kurs, vaikščiodamas per
488 Prakal|                            Kaip mes, pirmąsyk | | stubos atverdami langus, ~    |     |   | |   |     |       |     ~
489 Zemaic|          taip tarpe jų visų gali būt pirmiausias.~   O idant balsą turėtumei,~   
490 Prakal|           Simono Stanevyčios pasakas pirmoj vietoj padėjome? Šitai ne
491 Prakal|            vargdieniškų tėvų gimusį, pirmuoju išrastoju pasakų esant visi
492 Prakal|              yra vokiškai rašęs, kur plačiai apie Donelaičio gyvatą ir
493 SloveZ|        garsas lėkė,~   Ilgus sparnus plasnodamas, ~Nepaliaudams šaukė, rėkė,~   
494 Zemaic|          maisto ieškojo.~Viduj prūdo plaukančių žąsų būrį mato,- ~Kaip jos
495 Prakal|             išmokintas, Tolminkiemio plebonu pastojo metuose 1743, kur
496 Prakal|           Dionizas Paškevyčia, kurio plunksna daug visokiose eilėse pažįstama
497 Prakal|      Vilniaus, ir tos, kaipo dailios plunksnos vaisius, vertos buvo apreiškimo
498 Zemaic|            Kas tavo gražumo!.~   Kas plunksnų skaistumo! ~Žodžiu tariant,
499 Prakal|        eilėse, dedame šičia tyčiomis pluoštelį iš aprašo rudens: ~                      |     |     |   | |     |     |       |     ~
500 Zemaic|                  Jog kalinio sargais podraug pasiliko. ~   Bet abudu