Part

501 Prakal|          rašymo būdas pėdomis (pedes poetici), arba mieromis, eilių,
502 Zemaic|            Abudu nemažu: viens girių ponas, ~O antras laukų ir kaimų
503 Zemaic|         beprotį juodvarnį taip girti pradėjo:~   ,,Kas tavo gražumo!.~   
504 Prakal|              išaiškinti, mūsų vienok prakalbos kitas yra galas. Be to,
505 Prakal|             pas rymionis Fedras, pas prancūzus Lafontenas, o pas lenkus
506 Prakal|            arba prilyginimus žmonėms pranešdavo. Galime daug tokių paveikslų
507 Zemaic|            Paukščiams lekiant, visus pranoko erelis,-~Bet karaliuks,
508 Prakal|               kaip ten parašyta yra, prasidžiugau. - Ant galo išpažinti mums
509 Prakal|            Rėza ilgą ir labai mokytą pratarimą yra vokiškai rašęs, kur
510 Prakal|        turime prisipažinti, kad mūsų pratarime dabarčiui gyvais jo žodžiais
511 Prakal|                      Lygiai taip | | prašoko mums | | su vasara džiaugsmas. ~   
512 SloveZ|            Lietuvos senos giminės~   Pražuvime sveikos liko."~ ~1823 m.
513 SloveZ|        Nesang greitai iš nevalios~   Pražuvimo išvadavo.~*~Sviesi saulė
514 Prakal|           per D.L.J. Rhesa, kur gale pridėjo Donelaičio pasakas, kurias
515 Zemaic|         rankos pagavo~   Ir vedė ing prieklėtį, ~Kur buvo žagrės, dalgiai
516 Prakal|        padėjome? Šitai ne kita kokia priežastis buvo, kaip tiktai, kad Jis
517 Zemaic|    primerkusi akis. ~Bet kad niekaip prigauti žąsų negalėjo, ~Ir alkanai
518 Prakal|              kalbos perguldytas, bet prigimtoj mūsų kalboj surašytas. Jūs
519 Prakal|         neužmiršdami ir neniekindami prigimtos savo žemaitiškos kalbos,
520 Prakal|            meilinga širdžia teikitės priimti!~    Senose gadynėse kone
521 Zemaic|              metų (taip jiems dievas priliko)~Tas pats levs ir žmogus
522 Zemaic|           ausis, ~Pabraukusi uodega, primerkusi akis. ~Bet kad niekaip prigauti
523 Prakal|           kursai tą teisybę darodys, primindams pamokslus senųjų tėvų, per
524 SloveZ|              surinkime~   Šlovė jūsų prisikėlė.~*~Prasidžiugo Lėtų šalys~   
525 Prakal|           lietuviškai rašė; o turime prisipažinti, kad mūsų pratarime dabarčiui
526 Zemaic|            žąsis nekaltas draskyti! ~Pritink lapei su paukščiais sandarą
527 Zemaic|                Kur Nevėžis nuo amžių pro Raudoną Dvarą ~Čystą vandenį
528 Prakal|              nors lietuvininkas, bet prūsas. - Gale pasakų Sim. Stanevyčios
529 Prakal|             rašymo būdą lietuvininkų Prūsų, pagal vokišką ir grikonišką
530 Prakal|          kieme, parapijos Žirgupėnų, Prūsuose, metuose 1714 gimęs. Karaliaučiuje
531 Prakal|             žemės atneša iškadą.~    Puolė man į rankas šešios pasakos
532 Zemaic|               Tartumei nuliūdusi pas pušį atėjo ~Ir beprotį juodvarnį
533 Zemaic|             ir juodvarnis~ ~Tupėdams pušyj, mėsę juodvarnis turėjo, ~
534 Prakal|             rašytojais pasirodė.~    Rados vienok vyrai, kurie, neužmiršdami
535 Prakal|             kurias gale šių knygelių randate, bet dar ir kitas aukštas
536 Zemaic|             ir lankos jau švinta,~Ir rasa nuo žolynų kaip sidabras
537 Prakal|             tai yra surištos kalbos, rasi ir įkyrus kitiems, vienok
538 Prakal|          kiekvienas ir tarp žemaičių rasis, kursai tą teisybę darodys,
539 Prakal|         pasakų Sim. Stanevyčios žem. rasite taipogi aukštą dainą, po
540 Prakal|                                      Ratas ant ašies | | braškėdams
541 Zemaic|             prie darbo stoti,~Ir vėl ratus kaip vakar per dieną važioti."~
542 Zemaic|            Kur Nevėžis nuo amžių pro Raudoną Dvarą ~Čystą vandenį savo
543 Prakal|        mokytą pratarimą yra vokiškai rašęs, kur plačiai apie Donelaičio
544 Prakal|          pasakų? Ar ir dabarčiui vis rašo? Kaipo tolimi ir nebuvę
545 Prakal|             Negana to, dar anie savo raštais patvirtino, kad mes žemaitiškoj
546 Prakal|          Pažįstami iš garso Žemaičių raštininkai yra Kobeckis ir Valinavyčia,
547 Prakal|              mūsų garbingas vyras ir raštininkas Simonas Stanevyčia žemaitis
548 Prakal|             Žemaičių", nuo to paties raštininko rankos, kurią ir man, lietuviui,
549 Prakal|          Žemaičiuose, nors daug esti raštininkų, kurie gražiai visokias
550 Prakal|       Valinavyčia, bet tudviejų vyrų raštų niekur suvokti negalėjome.
551 Prakal|           bet tos nebspaustos rankos raštuose guli.~    Norintiems pažinti
552 Prakal|             nuo Šventos upės krašto ~Rašyta Vilkmergėj ~m. 1828, mėnesyj ~
553 Prakal|         pasakų esant visi senų dienų rašytojai tvirtina. Pagal visotimą
554 Prakal|         Krasickis pirmaisiais pasakų rašytojais pasirodė.~    Rados vienok
555 Prakal|               kad Jis yra mūsų žemės rašytojas: kad tuo tarpu Donelaitis,
556 Prakal|        gadynėse pasakos darbu daugio rašytojų tapo. - Jau grikonys, Ezopo
557 Zemaic|            turėjo, ~Niekur karaliuko regėt negalėjo. ~Veltui šikšnosparnis
558 Zemaic|            pagauti,~   Rūpinos, kaip reik varna apgauti. ~Tartumei
559 Prakal|            pasakų Donelaičio. Vienok reikalas pasakyti, kodėl Simono Stanevyčios
560 Zemaic|            alkanai nuo prūdo pabėgti reikėjo:~,,Kam turiu, - sako, -
561 Zemaic|         sidabras krinta,-~Ir man jau reikės kelti ir prie darbo stoti,~
562 Prakal|              Ant galo išpažinti mums reikia, kad nieko nežinome, ar
563 SloveZ|    plasnodamas, ~Nepaliaudams šaukė, rėkė,~   Po pasaulį skrajodamas:~*~,,
564 Prakal|        kalbôs pergulditos per D.L.J. Rhesa, kur gale pridėjo Donelaičio
565 SloveZ|   Prasidžiugo ir lietuvis.~*~Sveiks, Ringaude, mūsų tėve!~   Sveiks, Mindauge,
566 Prakal|           lietuviui, skaitant, saldu rodės ir teisingai, kaip ten parašyta
567 Zemaic|              Žioptelėjo varns, balsą rodydamas savo,~   Pametė mėsą...
568 SloveZ|      sutaisyti.~*~Daugel metų sviets rokavo,~   Mūsų žemė kaip pražuvo, ~
569 Zemaic|        neteisingas.~Užmiršau skausmą ronos, kad ir daug kentėjau,~O
570 Prakal|          linksmybes, vasaros darbus, rudenio gėrybes ir žiemos rūpesčius
571 Prakal|         tyčiomis pluoštelį iš aprašo rudens: ~                      |     |     |   | |     |     |       |     ~
572 SloveZ|             sveikos liko."~ ~1823 m. rugpjūčio 3 d.~ ~
573 Prakal|            rudenio gėrybes ir žiemos rūpesčius išmislijo, kurios vertos
574 Zemaic|            norėdama mėsa pagauti,~   Rūpinos, kaip reik varna apgauti. ~
575 Zemaic|            veislė paukščių ant sargų rūstauja, ~Kuriuodu per dienas slėptis
576 Zemaic|             Užsidegė visų sparnuočių rūstybė:~   Visi karaliuką žavinti
577 Prakal|            pasigundo. Tokiu būdu pas rymionis Fedras, pas prancūzus Lafontenas,
578 Prakal|          kaip senų dienų grikonai ir rymionys savo kalbose, eiles pėdomis,
579 Zemaic|            dūmojo arklys vasarvidžio rytą, ~Staiga jis ten išvydo
580 Prakal|              tąpat ir kiti mokytojai rytų žemės darydavo. Sekančiose
581 Prakal|          kaipo dar jaunas (kaip mums sakyta) ir daugiaus galės išdūmoti
582 Prakal|            man, lietuviui, skaitant, saldu rodės ir teisingai, kaip
583 Zemaic|          Pritink lapei su paukščiais sandarą laikyti."~ ~ ~
584 Zemaic|        nerasis!~Tėvai mūsų nuo amžių sandaroj gyveno,~Drauge gimė ir augo
585 Prakal|                             Lyg kaip sapnas koks, | | kurį miegodami
586 Zemaic| šikšnosparniui tiko, ~   Jog kalinio sargais podraug pasiliko. ~   Bet
587 Zemaic|                 Spurstelėjo šalin ir sargams pražuvo. ~Norint didžias
588 Zemaic|          Ligšiol veislė paukščių ant sargų rūstauja, ~Kuriuodu per
589 Zemaic|        alkana pakiemiais bėgiojo,~   Sau maisto ieškojo.~Viduj prūdo
590 Zemaic|               Tenai, kad vasarvidžiu saulelė tekėjo, ~Juokės kalnai ir
591 Prakal|                  Šildantį šiltos | | saulelės spindulį jautėm? ~    |     |   | |   |     |       |     ~
592 Zemaic|         neturi gėdos!~   Aitvarą pas save laikyti!~   Kaimynams iškadą
593 Zemaic|                Paukščiai kita kartą, seimą pasidarę,~Visi vienu žodžiu
594 Prakal|       mokytojai rytų žemės darydavo. Sekančiose vienok po jo gadynėse pasakos
595 SloveZ|           mumis nūnai.~*~Sveiks būk, senas Gediminas!~   Sveiks, Algirde
596 SloveZ|          šiaurėj atsitiko, ~Lietuvos senos giminės~   Pražuvime sveikos
597 Prakal|        širdžia teikitės priimti!~    Senose gadynėse kone visi išminties
598 Prakal|             džiaugsmas. ~   Toks yra senovės gadynių rašymo būdas pėdomis (
599 Prakal|        darodys, primindams pamokslus senųjų tėvų, per prilyginimus išguldytus.
600 Zemaic|      pasiliko. ~   Bet abudu snaudė, sergstams jautrus buvo ~   Spurstelėjo
601 Zemaic|              Ir rasa nuo žolynų kaip sidabras krinta,-~Ir man jau reikės
602 Prakal|            bet prūsas. - Gale pasakų Sim. Stanevyčios žem. rasite
603 Prakal|       garbingas vyras ir raštininkas Simonas Stanevyčia žemaitis daugiaus
604 Zemaic|            temiegojo.~,,Štai jau tek skaisti saulė ir lankos jau švinta,~
605 Zemaic|            gražumo!.~   Kas plunksnų skaistumo! ~Žodžiu tariant, iš paukščių
606 Prakal|             kurią ir man, lietuviui, skaitant, saldu rodės ir teisingai,
607 Prakal|          tiems, kurie moka gerai jas skaityti.~    Jau minavotas garbingas
608 Prakal|              savo tėviškę mylįs, jas skaitytų. - Garbingas ir didžiai
609 Prakal|         žmonėms | | teškėdams nugarę skalbia. ~. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . ~    |     |     | |       |       |     ~
610 Zemaic|           žalius žolynus,~Vaikščiojo skardžiais kalnų meška po lazdynus.~
611 Zemaic|          žodis neteisingas.~Užmiršau skausmą ronos, kad ir daug kentėjau,~
612 SloveZ|               karaliūnai!~Garbę jūsų skelbdink, dieve,~   Kuri linksmin
613 Prakal|             laukų sklypai, | | visur skendėdami, maudos, ~    |     |   | |   |     |       |     ~
614 Prakal|                           Vei, laukų sklypai, | | visur skendėdami, maudos, ~    |     |   | |   |     |       |     ~
615 SloveZ|           šaukė, rėkė,~   Po pasaulį skrajodamas:~*~,,Veizdėk, sviete nusiminęs!~   
616 Zemaic|            erelį paliko ~Ir, aukštai skrajodams, ant paukščių sukliko:~   ,,
617 Prakal|           tuščio garso šio pasaulio, slėpdami savo darbus, didžią mokslams
618 Zemaic|       rūstauja, ~Kuriuodu per dienas slėptis nepaliauja.~ ~ ~
619 Zemaic|             Ir tenai jį levas sutiko smarkus. ~Abudu nemažu: viens girių
620 Zemaic|              pasiliko. ~   Bet abudu snaudė, sergstams jautrus buvo ~   
621 Zemaic|            gudrybė;~   Užsidegė visų sparnuočių rūstybė:~   Visi karaliuką
622 SloveZ|    Šimtabalsis garsas lėkė,~   Ilgus sparnus plasnodamas, ~Nepaliaudams
623 Prakal|         Šildantį šiltos | | saulelės spindulį jautėm? ~    |     |   | |   |     |       |     ~
624 Zemaic|           sergstams jautrus buvo ~   Spurstelėjo šalin ir sargams pražuvo. ~
625 Zemaic|       Aitvarai~Žemaičių pasaka~ ~Ant sraunios upės, pagal ąžuolyną seną, ~
626 Zemaic|            arklys vasarvidžio rytą, ~Staiga jis ten išvydo daiktą nematytą:~
627 Prakal|         vyras ir raštininkas Simonas Stanevyčia žemaitis daugiaus turi surašytų
628 Zemaic|             Veltui šikšnosparnis abi statė ausi, ~Gudraus karaliuko
629 Zemaic|             kaip nardo, kaip uodegas stato. ~Tyko lapė ant krašto,
630 SloveZ|         minėtinas,~   Iš žemaičių ko stipriausias!~*~Buvot ligšiol užmiršime~   
631 Zemaic|           tai matė, ~Ir, nutūpęs ant stogo, ką parnešęs, kratė. ~Juk
632 Zemaic|               kratė. ~Juk ir zolabai stogų nuspardyti buvo, ~Ir artimiems
633 Zemaic|              norėjo ~   Ir lig sūdui stosiant kaliny tūrėjo. ~   Tuo metu
634 Zemaic|           reikės kelti ir prie darbo stoti,~Ir vėl ratus kaip vakar
635 Prakal|               Kaip mes, pirmąsyk | | stubos atverdami langus, ~    |     |   | |   |     |       |     ~
636 Zemaic|           žagrės, dalgiai ir kirviai sudėti. ~,,Šitai, - sako, - aitvarai,
637 Zemaic|            žavinti norėjo ~   Ir lig sūdui stosiant kaliny tūrėjo. ~   
638 SloveZ|              sutarimą.~*~Šlovė visus sujudino~   Gera tėviškei daryti, ~
639 Prakal|             ant ašies | | braškėdams sukasi sunkiai ~      |     |   | |   |     |       |     ~
640 Zemaic|             skrajodams, ant paukščių sukliko:~   ,,Aš ereliui viršų gaut
641 Zemaic|                Minėjo vargus savo ir sunkią nevalią:~Kaip sunkiai vakar
642 SloveZ|              Lėtų šalys~   Ir geruma sūnų savo, ~Nesang greitai iš
643 Zemaic|              Tą tiesą ir dabar galim suprasti. ~Nesang žmogus levą kaip
644 Prakal|         kurie gražiai visokias eiles surašė, vienok, kiek mums žinoma,
645 Prakal|            bet prigimtoj mūsų kalboj surašytas. Jūs tiktai, mieli žemaičiai,
646 Prakal|    Stanevyčia žemaitis daugiaus turi surašytų pasakų? Ar ir dabarčiui
647 SloveZ|          neprietelių, ~Štai žemaičių surinkime~   Šlovė jūsų prisikėlė.~*~
648 Prakal|               kurie eilėmis, tai yra surišta kalba, jas rašyti pasigundo.
649 Prakal|       pažinti rašymo būdą Donelaičio surištoj kalboj, tai yra eilėse,
650 Prakal|             mieromis, eilių, tai yra surištos kalbos, rasi ir įkyrus kitiems,
651 Zemaic|               Visi vienu žodžiu buvo susitarę,~Idant tasai tarp jų karalium
652 Zemaic|              pats levs ir žmogus vėl susitiko.~Tuomet levas: ,,Žinok tai,
653 Zemaic|                Tyko lapė ant krašto, suskliaudusi ausis, ~Pabraukusi uodega,
654 SloveZ|        amžiai pagadino,~   Čėsas yra sutaisyti.~*~Daugel metų sviets rokavo,~   
655 SloveZ|             beapsėstą~   Ir jų tikra sutarimą.~*~Šlovė visus sujudino~   
656 Prakal|           tudviejų vyrų raštų niekur suvokti negalėjome. Matoma taigi,
657 SloveZ|           senos giminės~   Pražuvime sveikos liko."~ ~1823 m. rugpjūčio
658 SloveZ|                Pražuvimo išvadavo.~*~Sviesi saulė užtekėjo,~   Lėtų
659 SloveZ|            skrajodamas:~*~,,Veizdėk, sviete nusiminęs!~   Kas ten šiaurėj
660 SloveZ|             sutaisyti.~*~Daugel metų sviets rokavo,~   Mūsų žemė kaip
661 Zemaic|           gavo, ~      Ir visi žemyn svyravo. ~   Tuo tarpu karaliuks
662 Prakal|           suvokti negalėjome. Matoma taigi, kad tie visi garbingi vyrai,
663 Prakal|                 Ogi pabudę jo | | po tam trumpai paminėjam,. ~    |   | |   |     |   | |   |       |     ~
664 Prakal|             ir joj rašyti pasakas ir tame daikte juk paskutiniais
665 Prakal|         didžiųjų pamokslų vartodavo; tąpat ir kiti mokytojai rytų žemės
666 Prakal|        pasakos darbu daugio rašytojų tapo. - Jau grikonys, Ezopo paminkslą
667 Zemaic|          plunksnų skaistumo! ~Žodžiu tariant, iš paukščių tu esi gražiausias.~
668 Zemaic|              esi gražiausias.~O taip tarpe jų visų gali būt pirmiausias.~   
669 Zemaic|            kaip reik varna apgauti. ~Tartumei nuliūdusi pas pušį atėjo ~
670 Zemaic|          žodžiu buvo susitarę,~Idant tasai tarp jų karalium pastotų,~
671 Zemaic|             Man lenciūgas ant kaklo, tau pančiai paliko."~ ~ ~
672 Zemaic|               O piktą žodį, kurį nuo tavęs girdėjau,~   Pakol mirsiu,~   
673 Zemaic|              girti pradėjo:~   ,,Kas tavo gražumo!.~   Kas plunksnų
674 Zemaic|              važiojo,~Kaip maž naktį teėdė ir maž temiegojo.~,,Štai
675 Prakal|       žemaičiai, su meilinga širdžia teikitės priimti!~    Senose gadynėse
676 Prakal|             skaitant, saldu rodės ir teisingai, kaip ten parašyta yra,
677 Prakal|            žemaičių rasis, kursai tą teisybę darodys, primindams pamokslus
678 Prakal|      gadynėse kone visi išminties ir teisybės mokytojai savo pamokslus
679 Zemaic|            maž temiegojo.~,,Štai jau tek skaisti saulė ir lankos
680 Zemaic|              kad vasarvidžiu saulelė tekėjo, ~Juokės kalnai ir vilnys
681 Zemaic|               Lapė pagavo ~Ir nubėgo tekina, nes mėsa patiko, -~   Juodvarnį
682 Zemaic|          Kaip maž naktį teėdė ir maž temiegojo.~,,Štai jau tek skaisti
683 Zemaic|         meška,- nieks pikta nerasis!~Tėvai mūsų nuo amžių sandaroj
684 SloveZ|               Sveiks, Ringaude, mūsų tėve!~   Sveiks, Mindauge, karaliūnai!~
685 Prakal|      lietuvininkas ar žemaitis, savo tėviškę mylįs, jas skaitytų. - Garbingas
686 SloveZ|         Šlovė visus sujudino~   Gera tėviškei daryti, ~Ir, ką amžiai pagadino,~   
687 Prakal|                  O lytus žmonėms | | teškėdams nugarę skalbia. ~. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . ~    |     |     | |       |       |     ~
688 Prakal|             biaurias | | išplėšdams, teškina šmotais. ~    |     |   | |   |     |       |     ~
689 Prakal|        negalėjome. Matoma taigi, kad tie visi garbingi vyrai, netrokšdami
690 Prakal|            labai gražus ir meilingas tiems, kurie moka gerai jas skaityti.~   
691 Zemaic|            sako, meilės nerasti, ~Tą tiesą ir dabar galim suprasti. ~
692 Prakal|        dasižinoti negalėjome. Vienok tikimės, jog Jisai ir toliaus bengs
693 Zemaic|            pelėdai ir šikšnosparniui tiko, ~   Jog kalinio sargais
694 SloveZ|          žemaičių beapsėstą~   Ir jų tikra sutarimą.~*~Šlovė visus
695 Zemaic|              Nesang žmogus levą kaip tikt pažino, ~Tuojaus iš piktumo
696 Prakal|            su vasara džiaugsmas. ~   Toks yra senovės gadynių rašymo
697 Prakal|         Vienok tikimės, jog Jisai ir toliaus bengs savo šlovingą darbą,
698 Prakal|            dabarčiui vis rašo? Kaipo tolimi ir nebuvę dar Žemaičiuose,
699 Prakal|             dievo moksle išmokintas, Tolminkiemio plebonu pastojo metuose
700 Prakal|             Ogi pabudę jo | | po tam trumpai paminėjam,. ~    |   | |   |     |   | |   |       |     ~
701 Prakal|         Kobeckis ir Valinavyčia, bet tudviejų vyrų raštų niekur suvokti
702 Zemaic|              ir žmogus vėl susitiko.~Tuomet levas: ,,Žinok tai, o žmogau
703 Zemaic|                 Lapė ir juodvarnis~ ~Tupėdams pušyj, mėsę juodvarnis turėjo, ~
704 Zemaic|        pirmiausias.~   O idant balsą turėtumei,~   Ištikrai karalium būtumei." ~
705 Prakal|         Stanevyčia žemaitis daugiaus turi surašytų pasakų? Ar ir dabarčiui
706 Prakal|              bet lietuviškai rašė; o turime prisipažinti, kad mūsų pratarime
707 Zemaic|         prūdo pabėgti reikėjo:~,,Kam turiu, - sako, - žąsis nekaltas
708 Prakal|      netrokšdami teisingos šlovės ir tuščio garso šio pasaulio, slėpdami
709 Zemaic|             ir graži šeimyna. ~Pilni tvartai galvijų, javai netelp klėtyj;~
710 Prakal|            visi senų dienų rašytojai tvirtina. Pagal visotimą žinią jis
711 Prakal|             yra eilėse, dedame šičia tyčiomis pluoštelį iš aprašo rudens: ~                      |     |     |   | |     |     |       |     ~
712 Zemaic|          nardo, kaip uodegas stato. ~Tyko lapė ant krašto, suskliaudusi
713 Zemaic|      paukštelis, ~Ant erelio kytriai tylojo pakalos. ~Netrukus atėjo
714 Prakal|       gleichem Versmaab ins Deutsche übertragen. Šičia tas patsai Rėza ilgą
715 Zemaic|      suskliaudusi ausis, ~Pabraukusi uodega, primerkusi akis. ~Bet kad
716 Zemaic|            klykau', kaip nardo, kaip uodegas stato. ~Tyko lapė ant krašto,
717 Zemaic|      aitvarus savo." ~Tuojaus žmogus urėdą už rankos pagavo~   Ir vedė
718 SloveZ|           pašaliai, ~Rankas ant akių uždėję,~   Išsiskaidė neprieteliai.~*~
719 Prakal|          devynis metus pirm Kristaus užgimimo iš vargdieniškų tėvų gimusį,
720 Prakal|          grikonišką kalbą ištaisytą, užlaikydami. Jis taipogi ir šičia prie
721 Zemaic|             kirtį žodis neteisingas.~Užmiršau skausmą ronos, kad ir daug
722 SloveZ|        stipriausias!~*~Buvot ligšiol užmiršime~   Dėl daugumo neprietelių, ~
723 Zemaic|              to paukščio gudrybė;~   Užsidegė visų sparnuočių rūstybė:~   
724 Prakal|              ištaisytos, lig šiuomet užsilaiko. Ne gana to, dar daug kitų
725 SloveZ|             išvadavo.~*~Sviesi saulė užtekėjo,~   Lėtų nušvito pašaliai, ~
726 Prakal|            dievas padėtų! ~      J.J.V.Lietuvis~      nuo Šventos
727 Zemaic|            Tuojaus iš piktumo velniu vadino, ~O kirviu, su kuriuom medžius
728 Prakal|          žinią jis yra pirmas, kurs, vaikščiodamas per grikonų žemes, savo
729 Prakal|              kaipo dailios plunksnos vaisius, vertos buvo apreiškimo
730 Zemaic|              O antras laukų ir kaimų valdonas. ~Tarp tokių, kaip sako,
731 Prakal|          raštininkai yra Kobeckis ir Valinavyčia, bet tudviejų vyrų raštų
732 Zemaic|              išvydo daiktą nematytą:~Valkiodama lenciūgą po žalius žolynus,~
733 Zemaic|             pro Raudoną Dvarą ~Čystą vandenį savo ing Nemuną varo, ~Tenai,
734 Prakal|            pirm Kristaus užgimimo iš vargdieniškų tėvų gimusį, pirmuoju išrastoju
735 Zemaic|            ant žolyno žalio, ~Minėjo vargus savo ir sunkią nevalią:~
736 Zemaic|       pagauti,~   Rūpinos, kaip reik varna apgauti. ~Tartumei nuliūdusi
737 Zemaic|       karalium būtumei." ~Žioptelėjo varns, balsą rodydamas savo,~   
738 Zemaic|              vandenį savo ing Nemuną varo, ~Tenai, kad vasarvidžiu
739 Prakal|             vietoj didžiųjų pamokslų vartodavo; tąpat ir kiti mokytojai
740 Prakal|                  prašoko mums | | su vasara džiaugsmas. ~   Toks yra
741 Prakal|           apie pavasario linksmybes, vasaros darbus, rudenio gėrybes
742 Zemaic|               Kad taip dūmojo arklys vasarvidžio rytą, ~Staiga jis ten išvydo
743 Zemaic|             Nemuną varo, ~Tenai, kad vasarvidžiu saulelė tekėjo, ~Juokės
744 Zemaic|       sunkiai vakar mėšlus per dieną važiojo,~Kaip maž naktį teėdė ir
745 Zemaic|           ratus kaip vakar per dieną važioti."~Kad taip dūmojo arklys
746 Zemaic|         urėdą už rankos pagavo~   Ir vedė ing prieklėtį, ~Kur buvo
747 Prakal|                                      Vei, laukų sklypai, | | visur
748 Zemaic|             karalium būsiu." ~   Bet veik išsireiškė to paukščio gudrybė;~   
749 Zemaic|          niekur nesuklausė. ~Ligšiol veislė paukščių ant sargų rūstauja, ~
750 Zemaic|          Lapė alkana ant jo iš krūmo veizdėjo~   Ir, norėdama mėsa pagauti,~   
751 SloveZ|             pasaulį skrajodamas:~*~,,Veizdėk, sviete nusiminęs!~   Kas
752 Zemaic|          pažino, ~Tuojaus iš piktumo velniu vadino, ~O kirviu, su kuriuom
753 Zemaic|           karaliuko regėt negalėjo. ~Veltui šikšnosparnis abi statė
754 Prakal|         visais | | pašaliais įmurusi verkia, ~    |     |   | |   |     |       |     ~
755 Prakal|              Donalitius, in gleichem Versmaab ins Deutsche übertragen.
756 Zemaic|                  Sau maisto ieškojo.~Viduj prūdo plaukančių žąsų būrį
757 Zemaic|          Kaipo lakstė patrobiais, ne vienas tai matė, ~Ir, nutūpęs ant
758 Zemaic|          upės, pagal ąžuolyną seną, ~Vienkiemyj, daugel metų žemaitis gyveno. ~
759 Zemaic|         aitvarai neapgavo ~      Nei vieno~      Kaimyno,~   O daugiems
760 Zemaic|         drauge paseno.~Štai ir dabar vienokia mus laimė sutiko:~Man lenciūgas
761 Zemaic|              smarkus. ~Abudu nemažu: viens girių ponas, ~O antras laukų
762 Zemaic|          kartą, seimą pasidarę,~Visi vienu žodžiu buvo susitarę,~Idant
763 Prakal|              po antrašu: Das Jahr in vier Gesängen, ein ländliches
764 Prakal|              gyvais jo žodžiais daug vietose pasakojome.~    Mūsų šalyse
765 Prakal|          Šventos upės krašto ~Rašyta Vilkmergėj ~m. 1828, mėnesyj ~birželio,
766 Prakal|          nekados mokytino Akademijos Vilniaus, ir tos, kaipo dailios plunksnos
767 SloveZ|       ŽEMAIČIŲ~Aukšta daina~ ~Mačiau Vilnių, šaunų miestą,~   Seną mokslų
768 Zemaic|            tekėjo, ~Juokės kalnai ir vilnys kaip auksas žibėjo, ~Ilsėjos
769 Prakal|                              Žemė su visais | | pašaliais įmurusi verkia, ~    |     |   | |   |     |       |     ~
770 Prakal|           visokiose eilėse pažįstama visiems yra, ar kuomet pasakas rašytų? -
771 Zemaic|              sako, - aitvarai, kurie viską gera ~      Gyvenime daro."~ ~ ~
772 Prakal|            raštininkų, kurie gražiai visokias eiles surašė, vienok, kiek
773 Prakal|      Paškevyčia, kurio plunksna daug visokiose eilėse pažįstama visiems
774 Prakal|            rašytojai tvirtina. Pagal visotimą žinią jis yra pirmas, kurs,
775 Prakal|              Vei, laukų sklypai, | | visur skendėdami, maudos, ~    |     |   | |   |     |       |     ~
776 Prakal|            lietuvininkų Prūsų, pagal vokišką ir grikonišką kalbą ištaisytą,
777 Prakal|           labai mokytą pratarimą yra vokiškai rašęs, kur plačiai apie
778 Prakal|            tas jo aukštas giesmes su vokišku išguldymu Karaliaučiuje
779 Zemaic|             parnešęs, kratė. ~Juk ir zolabai stogų nuspardyti buvo, ~
780 Zemaic|         jautrus buvo ~   Spurstelėjo šalin ir sargams pražuvo. ~Norint
781 Prakal|               vertos buvo apreiškimo šalip pasakų Donelaičio. Vienok
782 SloveZ|        prisikėlė.~*~Prasidžiugo Lėtų šalys~   Ir geruma sūnų savo, ~
783 Prakal|         vietose pasakojome.~    Mūsų šalyse vienok, kaip antai Žemaičiuose,
784 SloveZ|           plasnodamas, ~Nepaliaudams šaukė, rėkė,~   Po pasaulį skrajodamas:~*~,,
785 SloveZ|        Aukšta daina~ ~Mačiau Vilnių, šaunų miestą,~   Seną mokslų gyvenimą, ~
786 Zemaic|              būtų taip didi ir graži šeimyna. ~Pilni tvartai galvijų,
787 Prakal|                   Puolė man į rankas šešios pasakos Simono Stanevyčios
788 SloveZ|         sviete nusiminęs!~   Kas ten šiaurėj atsitiko, ~Lietuvos senos
789 Zemaic|               Ir artimiems kaimynams šiens ir javai žuvo. ~Ant to garso
790 Zemaic|              regėt negalėjo. ~Veltui šikšnosparnis abi statė ausi, ~Gudraus
791 Zemaic|                  Tuo metu pelėdai ir šikšnosparniui tiko, ~   Jog kalinio sargais
792 Prakal|                                      Šildantį šiltos | | saulelės spindulį
793 Prakal|                             Šildantį šiltos | | saulelės spindulį jautėm? ~    |     |   | |   |     |       |     ~
794 SloveZ|           Išsiskaidė neprieteliai.~*~Šimtabalsis garsas lėkė,~   Ilgus sparnus
795 Prakal|               frigionų žemėje penkis šimtus keturias dešimtis ir devynis
796 Prakal|     teisingos šlovės ir tuščio garso šio pasaulio, slėpdami savo
797 Prakal|         mieli žemaičiai, su meilinga širdžia teikitės priimti!~    Senose
798 Prakal|               kad nieko nežinome, ar šis mūsų garbingas vyras ir
799 Prakal|          tiktai pasakas, kurias gale šių knygelių randate, bet dar
800 Prakal|       liuosoj kalboj ištaisytos, lig šiuomet užsilaiko. Ne gana to, dar
801 Prakal|         vyrai, netrokšdami teisingos šlovės ir tuščio garso šio pasaulio,
802 Prakal|          Jisai ir toliaus bengs savo šlovingą darbą, o kaipo dar jaunas (
803 Prakal|                  išplėšdams, teškina šmotais. ~    |     |   | |   |     |       |     ~
804 Zemaic|             kalnų meška po lazdynus.~Šokosi nusigandęs žirgelis bėrasis.~,,
805 Prakal|             J.J.V.Lietuvis~      nuo Šventos upės krašto ~Rašyta Vilkmergėj ~
806 Zemaic|          skaisti saulė ir lankos jau švinta,~Ir rasa nuo žolynų kaip
807 Zemaic|             ing prieklėtį, ~Kur buvo žagrės, dalgiai ir kirviai sudėti. ~,,
808 Zemaic|           levas~Žemaičių pasaka~ ~Po žaliąsias girias vaikščiojo žmogus, ~
809 Zemaic|           pančiuos arklys ant žolyno žalio, ~Minėjo vargus savo ir
810 Zemaic|               Valkiodama lenciūgą po žalius žolynus,~Vaikščiojo skardžiais
811 Zemaic|                 Kam turiu, - sako, - žąsis nekaltas draskyti! ~Pritink
812 Zemaic|                              Lapė ir žąsys~ ~Lapė alkana pakiemiais
813 Zemaic|           rūstybė:~   Visi karaliuką žavinti norėjo ~   Ir lig sūdui
814 Prakal|              pasakų Sim. Stanevyčios žem. rasite taipogi aukštą dainą,
815 Prakal|          rašytų. Garsingas per visus Žemaičius ir garbingas, kaipogi mokytas
816 Prakal|             yra tokių, kurie pasakas žemaitiškai rašytų. Garsingas per visus
817 Prakal|          neniekindami prigimtos savo žemaitiškos kalbos, bandė ir joj rašyti
818 Prakal|             vienok grikoną, frigionų žemėje penkis šimtus keturias dešimtis
819 Zemaic|           viršų gavo, ~      Ir visi žemyn svyravo. ~   Tuo tarpu karaliuks
820 Zemaic|         kalnai ir vilnys kaip auksas žibėjo, ~Ilsėjos pančiuos arklys
821 Prakal|           darbus, rudenio gėrybes ir žiemos rūpesčius išmislijo, kurios
822 Prakal|             tvirtina. Pagal visotimą žinią jis yra pirmas, kurs, vaikščiodamas
823 Zemaic|              garsas aplinkui ir visi žinojo, ~Jog namus to žemaičio
824 Zemaic|            susitiko.~Tuomet levas: ,,Žinok tai, o žmogau galingas!~
825 Zemaic|         Ištikrai karalium būtumei." ~Žioptelėjo varns, balsą rodydamas savo,~   
826 Zemaic|          lazdynus.~Šokosi nusigandęs žirgelis bėrasis.~,,Nebijok,- tarė
827 Prakal|          Lazdynėlių kieme, parapijos Žirgupėnų, Prūsuose, metuose 1714
828 Zemaic|         Tuomet levas: ,,Žinok tai, o žmogau galingas!~Piktesnis ir už
829 Zemaic|              žuvo. ~Ant to garso pas žmogų atėjęs urėdas:~   ,,Ar tu, -
830 Zemaic|            ir daug kentėjau,~O piktą žodį, kurį nuo tavęs girdėjau,~   
831 Zemaic|      galingas!~Piktesnis ir už kirtį žodis neteisingas.~Užmiršau skausmą
832 Prakal|        pratarime dabarčiui gyvais jo žodžiais daug vietose pasakojome.~   
833 Zemaic|             gero padarė." ~   Ant to žodžio urėdas tarė:~,,Parodyk gi
834 Zemaic|          Ilsėjos pančiuos arklys ant žolyno žalio, ~Minėjo vargus savo
835 Zemaic|              jau švinta,~Ir rasa nuo žolynų kaip sidabras krinta,-~Ir
836 Zemaic|        Valkiodama lenciūgą po žalius žolynus,~Vaikščiojo skardžiais kalnų
837 Zemaic|             kaimynams šiens ir javai žuvo. ~Ant to garso pas žmogų