Arklys ir meška

Kur Nevėžis nuo amžių pro Raudoną Dvarą

Čystą vandenį savo ing Nemuną varo,

Tenai, kad vasarvidžiu saulelė tekėjo,

Juokės kalnai ir vilnys kaip auksas žibėjo,

Ilsėjos pančiuos arklys ant žolyno žalio,

Minėjo vargus savo ir sunkią nevalią:

Kaip sunkiai vakar mėšlus per dieną važiojo,

Kaip maž naktį teėdė ir maž temiegojo.

,,Štai jau tek skaisti saulė ir lankos jau švinta,

Ir rasa nuo žolynų kaip sidabras krinta,-

Ir man jau reikės kelti ir prie darbo stoti,

Ir vėl ratus kaip vakar per dieną važioti."

Kad taip dūmojo arklys vasarvidžio rytą,

Staiga jis ten išvydo daiktą nematytą:

Valkiodama lenciūgą po žalius žolynus,

Vaikščiojo skardžiais kalnų meška po lazdynus.

Šokosi nusigandęs žirgelis bėrasis.

,,Nebijok,- tarė meška,- nieks pikta nerasis!

Tėvai mūsų nuo amžių sandaroj gyveno,

Drauge gimė ir augo ir drauge paseno.

Štai ir dabar vienokia mus laimė sutiko:

Man lenciūgas ant kaklo, tau pančiai paliko."