ŠLOVĖ ŽEMAIČIŲ

Aukšta daina

Mačiau Vilnių, šaunų miestą,

   Seną mokslų gyvenimą,

Nuo žemaičių beapsėstą

   Ir jų tikra sutarimą.

*

Šlovė visus sujudino

   Gera tėviškei daryti,

Ir, ką amžiai pagadino,

   Čėsas yra sutaisyti.

*

Daugel metų sviets rokavo,

   Mūsų žemė kaip pražuvo,

Kaip užmiršo kalbą savo

   Ir užmiršo, kuomi buvo.

*

Tarp žemaičių vis atgijo

   Garbė tėvų ir liežuvis,

Meilė tarp jų išsiliejo,

   Prasidžiugo ir lietuvis.

*

Sveiks, Ringaude, mūsų tėve!

   Sveiks, Mindauge, karaliūnai!

Garbę jūsų skelbdink, dieve,

   Kuri linksmin mumis nūnai.

*

Sveiks būk, senas Gediminas!

   Sveiks, Algirde galingiausias!

Sveiks, Kęstuti minėtinas,

   Iš žemaičių ko stipriausias!

*

Buvot ligšiol užmiršime

   Dėl daugumo neprietelių,

Štai žemaičių surinkime

   Šlovė jūsų prisikėlė.

*

Prasidžiugo Lėtų šalys

   Ir geruma sūnų savo,

Nesang greitai iš nevalios

   Pražuvimo išvadavo.

*

Sviesi saulė užtekėjo,

   Lėtų nušvito pašaliai,

Rankas ant akių uždėję,

   Išsiskaidė neprieteliai.

*

Šimtabalsis garsas lėkė,

   Ilgus sparnus plasnodamas,

Nepaliaudams šaukė, rėkė,

   Po pasaulį skrajodamas:

*

,,Veizdėk, sviete nusiminęs!

   Kas ten šiaurėj atsitiko,

Lietuvos senos giminės

   Pražuvime sveikos liko."

1823 m. rugpjūčio 3 d.