Part

  1 1 |          sodno gale, tarsi ieškodama tų gražybių, kurių nėra regėjusios
  2 1 | prisiversdama atitraukė žvilgesį nuo tų tolybių ir pažiūrėjo į mane,
  3 1 |          taip liūdnai žiūri, kaip ir tu. ~* * * ~    Tėvelis sėdėjo
  4 1 |             kur nebus. Tik bėda, kad tu nuori, kad ta teisybi vis
  5 1 |               tarė tėvelis. - Spūdi, tu pirma papasakok viską, kaip
  6 1 |        Igniukou: "Igniuk, - sakau, - tu, vakali, pridabuok biteles,
  7 1 |            jau bitis ir įsimeti. Ale tu, Juzeli, - saka, - eik tučtujau
  8 1 |               Dar įkibau į Ignį: "Ak tu, pijmenc šmuote, - sakau, -
  9 1 |             jau viską pasakei. Dabar tu, Rimeika, ką pakalbėsi?~    -
 10 1 |           saka: atidouk, muna! A kad tu nesulauktumia! Neturu nie
 11 1 |       neprisūdys tau sugrunžinti mun tų spijtlių.~    - Douk po
 12 1 |             bičių ir nedousu. Vo del tų barnių, kuo dabar besibarsi,
 13 1 |             išbarstyta. Tur būt, nuo tų ajerų ir nuo ryšulių žolių,
 14 1 |          gyvenims dinga?~    - Ar ir tu, bobute, pirma buvai jauna? -
 15 1 |             atilsį, kų lioub paimti, tų padirbti. Užtat ir buvo
 16 1 |            kartais iš tamsybių kokia tų pasakų baidyklė. Nepaisydama
 17 2 |                 Mamate, kas bus, jei tu taip mirsi, kaip tos našlaitės
 18 2 |       sodnuose. O sielos vaikščioja, tų stebuklingų melodijų klausydamos,
 19 2 |         anksčiau mirusius, ir laukia tų, kurie dar pasiliko žemėje.~    -
 20 2 |          tirščių. Rytmetį veizu - ak tu dijvuleliau myliausis! Kad
 21 3 |             į Peterburgą, paklausyti tų orkestrų, kur daug daug
 22 3 |        šypsodama:~    - Pasiklausyti tų stebuklingų simfonijų orkestrų
 23 3 |       tarnija - tai tavo skyrius, ir tu privalai ja rūpintis ir
 24 3 |           kuklūs, tiesūs, rimti, lyg tų dievo bernaičių pulkai,
 25 3 |           paklusnius vaikus. Ji visų tų paukščių, plaštakių, medžių
 26 3 |            aš? O ar aš?~    - Kas ar tu? - paklausė tėvelis, nieko
 27 3 |        plonučių stygelių.~    - Mano tu brangioji plonute stygele! -
 28 3 |             Tokie veidai turėjo būti tų žydų, kurie giedojo: "Pas
 29 3 |        atnešė jam pati ant lėkštelės tų reikiamųjų daiktų. Šmulka
 30 3 |               Kap tik aš atvažiava į tų Londoną, tuojau mun pasirodė,
 31 3 |         našlelių aksomo.~    - Nika, tu nežūsi! Jei tu, tai ir aš, -
 32 3 |                 Nika, tu nežūsi! Jei tu, tai ir aš, - tariau, ir
 33 3 |             neleisiu, Nika!~    - Ką tu kalbi? Nė viena riterio
 34 3 |             kad ims bučiuoti. Ir būk tu mun tuoks kuntrus, kap tas
 35 3 |          lekiu pas Niką.~    - Nika, tu tikrai tikrai būsi riteris!
 36 3 |        Sapnuoju sapną, riterėli. Jau tu išaugęs iš savo uloniškų
 37 3 |       nežinomas namie. Ir riteriškai tu rengies į kovą. Ant mažo
 38 4 |              jis tik juokias iš visų tų šauksmų.~    Kartais, labai
 39 4 |              Aš juk mergelė...~    - Tu būsi riterio širdies dama,
 40 4 |               guodžia mane mamatė. - Tu įkvėpsi jam greičiau surasti
 41 4 |           spinduliais. O viršum visų tų stebuklų lakštingalos giesmė -
 42 5 |          nedirbant, man kažko drovu. Tu - kas kita, tu prižiūri
 43 5 |          kažko drovu. Tu - kas kita, tu prižiūri darbą. O kam aš?~    -
 44 6 |              Nika.~    - Matai, koks tu gudrus, Nika! Tiesa, neturėčiau
 45 7 |                tarė jaunoji.~    - O tu negalvok apie jo bjaurumą,
 46 7 |              iš vietos.~    - Neduok tu dieve! Ponitėle, juk padarytumei
 47 7 |         nulėkusi per šimtą mylių nuo tų šnekančių moterų ir visų
 48 7 |             šnekančių moterų ir visų tų vestuvių.~    Netrukus panelės
 49 7 |          jaunasis, nepaisydamas visų tų savo žmonos reiškiamų meilių
 50 8 |              net tas sunkus jausmas, tų vestuvių sukeltas, kažkur
 51 8 |               kad jis neimtų vykdyti tų savo žodžių, pašokusi nuo
 52 8 |             padėjo į šalį.~    - Juk tu šiandien geresnė, Kazele? -
 53 8 |             buvo taip malonu malonu, tų žodžių beklausant, ir, rodės,
 54 8 |               kad tik kuo daugiausia tų auksinių plunksnelių užaugtų
 55 9 |  nesutardavęs, kaip su manim. Laukiu tų mūsų muzikos vakarų kaip
 56 9 |            dažnai, kaip dažnai iš po tų gyvenimo disonansų, kovos
 57 9 |              mano siela. Yra joje ir tų ūbų laukų melancholijos,
 58 9 |              laukų melancholijos, ir tų vasaros saulėlydžių giedros,
 59 9 |           rudens vėjų nusiminimo, ir tų tamsių miškų rimties. Tos
 60 9 |         prikišti, kaip Šemetai: ~    Tu negirdi jau šaukimo senolių,~   
 61 9 |           supykįs, ir šauk:~    - Ak tu! - saka, užkeikė biaurias
 62 9 |            negal nie pasakyti. - Kam tu primušia muna arklį?~   
 63 9 |              neteisybi.~    - A, tai tu dar melousi! - saka, ir
 64 9 |            Vo kad pats iejau, aplink tų nie mislyti nepamislijau.~   
 65 9 |               tamsta, puoniteli, juk tų viskų geriau už mumi žina,
 66 9 |            jau dabar gyvenčiau pagal tų sava supratimą. Ir viskų
 67 9 |           runka imti atiemi nu munis tų ligų. Bet sunkia dirbti
 68 9 |         išpildyčiau kiek begaliedams tų dijva uždietųjų prydermį?
 69 9 |        kunigus. Kunigs geriausia gal tų daryti. Vo muna tas galiejims,
 70 10|             aš žinau, žinau, kad "ką tu sėji, neatgis, jei pirmiau
 71 10|             jais. "Vivis, mater!" Ir tu, Kazele, gyva esi!~    Vėl
 72 11|       džiaugiuos.~    - Ak, Karusiu, tu esi ideali žmona, o žinai,
 73 11|             kad dėdė įsakmiai nežino tų pinigų skaičiaus.~    Taip
 74 11|            reikalą į dievą, tai prie tų poterių dar prisideda novena.
 75 11|            nieko neatsako.~    - Bet tu, Marynieczko, kaip matau,
 76 11|       nemalonu. Geriau nematyti visų tų padarų, nesirūpinti jais
 77 11|             visa mano viltis tavyje. Tu - tokios aukso širdies,
 78 11|         medžiotoją užpakalyje.~    - Tu visados mėgsti juokauti, -
 79 12|           akių. Joks garsas netrukdo tų melancholingų svajonių.
 80 12|          sveikas! Tiek aš tikiu, kad tu šovei pro šalį, kiek tikiu,
 81 12|            savo dalykus, bet kadangi tu nematai reikalo nurodyti
 82 12|          asmenimis. Ar pamąstei, kas tu, o kas jos? Tu - panelė
 83 12|         pamąstei, kas tu, o kas jos? Tu - panelė Daugirdaitė, kurios
 84 13|           pelnelio, pamatysit.~    - Tu esi tiesiog sutverta būti
 85 13|                  Man rodos, kad visų tų priežasčių susideda po truputį,
 86 13|            Žinoma, prieš jos pilnumą tu tokia tuštutė, - tarė ponia
 87 13|            tą ratelį. Man taip gaila tų vaikelių, kurių niekas nemoko.
 88 13|       lengvai sutvarkoma. Vieną dalį tų nemalonumų galima visai
 89 13|        nenorite nė pabandyti įkūnyti tų idėjų į darbą.~    - O,
 90 13|          paklausti: o tamsta po visų tų pasikalbėjimų dėl savo sumanymo
 91 13|     sklandžiai ir dailiai, tačiau iš tų kalbų visi juokias dėl to,
 92 14|           talentas įtikti, kam nori. Tu galutinai nustelbta. Gaila,
 93 14|                    Visa nelaimė, kad tu visados viską egzageruoji.
 94 14|              nori savo žmonoje rasti tų ypatybių, kurių pats stinga,
 95 14|           nuskendusių amžinybėje, ir tų mirusių lapų, ir nužydėjusių
 96 14|                dar vis aukščiau. Ant tų žvaigždžių~    ieško kitų,
 97 14|          nėra ką sakyti!~    - Dabar tu perdedi, Bolesiu, - tarė
 98 14|             tave, tai pasiklausyk ir tu.~    Paskui kalbėjo toliau:~    -
 99 14|       Ciociai ir dėdei išvažiuojant, tu pasislėpsi kur nors. Žinai,
100 14|           tau tokią didelę malonę, o tu - tuojau birbti ir bėgti.
101 14|           Juk visados yra taip, kaip tu nori, Liudvikai, bet šį
102 14|                   Geležinį baidyklių tų glėbį suminkštink, o viešpatie! ~   
103 14|             ir prabėgo... Praėjai ir tu, o motin mano, į dausas
104 14|           laimingai. ~    Prie rankų tų brangių pripuolus ilgioms