Part

  1 1 |            ir šiltas, ištikimas visų mūsų džiaugsmų ir liūdesių savo
  2 1 |          pažiūrėti, ar nepražydo jau mūsų rožės.~    Nuėjome pirma
  3 1 |    prieangyje, o prieš jį stovėjo du mūsų kaimynu ūkininku su kepurėmis
  4 1 |            atūž spijtlius kap tik nu mūsų vyšnyna. "Vo Jerguteliau, -
  5 1 |              saka munuoji, - tat jau mūsų biteles bus išspijtusias?
  6 1 |           kepuris. Na, tat jau tikra mūsų bičių būta. Dar įkibau į
  7 1 |              inkilą į klevą, gal būs mūsų čiestis. Veiziek, Spūdis
  8 1 |         puona, kap dabar Kaziuks kad mūsų puonalia mylims.~    Bet
  9 2 |            pasiliko žemėje.~    - Ar mūsų sielos, mamate, bus tokios
 10 2 |           kasmet, einame su mamate į mūsų kalnelį. Auga ant jo keli
 11 2 |     Išmiegojusi pokaitį, ima rinktis mūsų šeimyna, kumečiai ir kiti
 12 2 |       gaspadoriaus vaikais, mylimais mūsų žaidimo draugais, tėvelio
 13 2 |            litanijos giedame "Dievas mūsų gelbėtojas", paskui suplikacijas,
 14 3 |              sužinojau šiandien apie mūsų virėją, kaip ji... Uršulę.
 15 3 |             priemones - imkim kad ir mūsų vaikus. Bet prastas žmogus -
 16 3 |           saulę ir šilumą. Sako, kad mūsų krašte esą tiek rūko ir
 17 3 |           iššoko nusigandusios iš po mūsų kojų, paukšteliai smalsiai
 18 3 |            nevyko. Tik prie pat namų mūsų smalsumas buvo nuramintas:
 19 4 |            anekdotų pasakojimas, bet mūsų širdis turi užsikariavęs
 20 4 |             kaip nupirko mums seniai mūsų trokštamą ožį.~    - Ką
 21 4 |           pamokymai nė kiek nemažina mūsų širdyse ožio meilės. Paėmę
 22 4 |            medžio velosipedą ir davė mūsų kalviui apkaustyti. Bet
 23 4 |            juokias klebonas, pamatęs mūsų smalsumą. - Tai yra mano
 24 4 |              Dėl lytaus mamatė neėmė mūsų nė į bažnyčią. Apie pusvakarius
 25 4 |              Jonavičius parvažiavo į mūsų kraštą, mąsčiau. Mamatė
 26 5 |          gražias pasakas, taip domis mūsų reikalais, taip moka su
 27 5 |      parduoti daug šventųjų, be galo mūsų pasiilgęs, ir Sakalėlis
 28 5 |             iš Varnių pats pasisukęs mūsų linkui. O mes jam pasakojame
 29 5 |               kaip šeimyna, tai buvo mūsų svajonė. Ir tuojau pradedame
 30 6 |            mus, neatvežęs saldainių. Mūsų išmane, dėdė Kazė yra visokios
 31 6 |          Ateina pana Pranciška vesti mūsų į daržus, kur nuo pavasario
 32 6 |           visada linksma, o sulaukus mūsų - dar linksmesnė, nes myli
 33 6 |             su mamate. Ji jau laukia mūsų, užkaitus savo mažą samovarėlį,
 34 6 |           daug ko būtų pasakyti apie mūsų namų ūkį...~    - Šiame
 35 6 |             nebūtų ištekėjus, tai ir mūsų nebūtų, ir pana Pranciška
 36 6 |           žmogus Kalnėnuose nelepina mūsų ir nesistengia mums įtikti.
 37 6 |             jis mums piktas, nevaržo mūsų, tik mumis nesirūpina. Rytą
 38 6 |            Kazė pasakojo, kad vienas mūsų tolimesnis dėdė, Danilovičius,
 39 6 |             ją su popieriu, įdėjau į mūsų valizą, mąstydama, kad,
 40 7 |          prasidėjo ne, kaip paprasta mūsų krašte, iš vakaro, bet pačią
 41 7 |                 Įsimaišei ponas tarp mūsų kaip dilgėlė tarp rožių
 42 8 |           jam buvo daugiau besotinti mūsų akis savo gracija: ir panos
 43 8 |           įsakymai būtų pildomi, nei mūsų maldos... Atsisėdus kertelėje,
 44 8 |            barsto ant baltos jupelės mūsų atneštas rudens gėles.~   
 45 8 |               žinuoms, puoniteli. Ne mūsų menkuoms galvuoms tat išnešti.
 46 9 |             kaip su manim. Laukiu tų mūsų muzikos vakarų kaip didžiausio
 47 9 |             Kristus atkreipė veidą į mūsų pusę, pažvelgė į mane, paskui
 48 9 |           tokie asmens. Giliai glūdi mūsų sielos, uždarytos materijos
 49 10|      pasaulyje juokingesnio luomo už mūsų smulkiuosius bajorus. Proto
 50 10|           juokingų žmonių. Kodėl tie mūsų bajorai yra tokie juokingi?
 51 10|            girdėtų, mokėtų, dainuotų mūsų žemaitiškų dainų, pasakų,
 52 10|           kurio negali gyvuoti, taip mūsų siela, šiame netobulybių
 53 10|             tik atvirkščias. Kadangi mūsų pojūčiai neduoda įrodymų,
 54 10|           žodžius: ~    Kas žino, ar mūsų gyvenimas nėra mirimas,~   
 55 10| ilgapirštėmis rankomis tyliai paėmus mūsų ranką, veda už stebuklingos
 56 10|            pirmajam žmogui ištartas. Mūsų amžinajai dvasiai išbarstytus
 57 10|          pamedžioti, o ji pasiilgusi mūsų ir mėgstanti gražų sodžiaus
 58 11|                      11] ~* * * ~    Mūsų senas dvaras labai sujudo:
 59 11|           nenorėjo, sakydama, kad ir mūsų virėja gerai mokanti savo
 60 11|             kol viešės svečiai. Mat, mūsų namuose nėra langinių iš
 61 11|               Tėvelio žodžiai sukėlė mūsų sielose nerimo. Tačiau jis
 62 11|           priežastim: mat, patraukęs mūsų dėmesį į save, atgręžė jį
 63 11|            dėdei, o jis - orą viršum mūsų galvų. Ciocia ėmė į mus
 64 11|         rūpinimąsi juo - kas juk yra mūsų pirmoji pareiga ir tikslas.
 65 11|           gausumu ir gražumu pranešė mūsų drąsiausias svajones. Apdovanojus
 66 11|   Bešnibždant paskui kits kitą "Tėve mūsų" ir "Sveika, Marija", rodos
 67 11|        palubėse, yra tarpininkė tarp mūsų, klūpojančių žemai, ir dievo,
 68 11|            mus nusidėjėlius dabar ir mūsų mirties valandoje... Boleczku,
 69 11|        apdengti su pledu?~    - Tėve mūsų, kursai esi danguje... Nika,
 70 11|          jauna mergaitė. Ateina ir į mūsų kambarius, eina kartais
 71 11|             nors man ir nuobodu.~    Mūsų svečiai mėgsta ir pasivažinėti.
 72 11|             pasivažinėti. Į ketvertu mūsų gražių, juodų arklių pakinkytą
 73 11|           kočą sėdas ciocia ir dėdė, mūsų dvejetas ant pryšakinės
 74 11|            juokina ir nuolat primena mūsų vežėjo žodžius apie ciocią:~    -
 75 11|            ciocią ir dėdę kiekvienas mūsų tesėdi du trečdaliu kelio,
 76 11|           Visą dieną prieš medžioklę mūsų svečiai vien apie ją tekalbėjo.
 77 11|        uždengtomis margais kilimais. Mūsų liokajus Kaziukas, einąs
 78 11|            Aš tik to vieno bijau: ar mūsų nekultūringieji žemaičių
 79 12|            Lig šiol maniau, kad toje mūsų senojoje žemėje viskas nuobodu
 80 12|              man skaudu. Ką pasakytų mūsų motina - kilminga ponia -
 81 13|                 Nuobodu tai, kas yra mūsų pirmoji pareiga? Atleisk
 82 13|         Tiesa. Tai tik viena iš viso mūsų būrio.~    - Ponia Karolina,
 83 13|     priežastį. Yra ji ne mumyse, bet mūsų "galvose ir viešpačiuose'.~    -
 84 13|              pirmiausia jie užkirsti mūsų darbininkų vaikams. Tad
 85 13|       vaikelių, kurių niekas nemoko. Mūsų pensijoje buvo toks panelių
 86 13|           Tai uždavinys, didesnis už mūsų jėgas. Reikia tik atsiminti,
 87 13|             visai tautai. Kiekvienas mūsų, dvarininkų, nelojalumas
 88 13|         progos valdžiai nuversti ant mūsų naujų represijų krūvą. O
 89 13|       lojalumas. 63-tieji metai buvo mūsų sielų žiedas, bet parodė,
 90 14|          gali atsitikti. Ne tiek dėl mūsų, kiek dėl mūsų vaikų.~   
 91 14|              tiek dėl mūsų, kiek dėl mūsų vaikų.~    Mamatės akys
 92 14|      adatėlių... Gal per tas dienas, mūsų svečiams pas Aleksandrus
 93 14|              altanos.~    Laimė, kad mūsų svečiai neilgai beviešės
 94 14|     nepasireiškia, tai kaip maža čia mūsų pačių nuopelno. ~    Man
 95 14|           tenka girdėti skundžiantis mūsų žmonėmis: kokie jie esą
 96 14|         vagys. Žinoma, visa tai moka mūsų "ludek pobożny". Bet ar "
 97 14|         Saulių Saulės... ~* * * ~    Mūsų svečiai ketino viešėti pas
 98 14|          savaitę. Todėl didelis buvo mūsų nustebimas, kai penktos
 99 14|               Nesitikėjot taip greit mūsų sulaukti. Matot, pasiilgome
100 14|          laimė. Bet juk jie iškreips mūsų vaiko sielą! Ar to nesupranti?
101 14|            ir guvūs, nes, mamatės ir mūsų nuomone, reikėjo giliai
102 14|          mamatei grojant. Sutemus ir mūsų svečiams išėjus, mamatė
103 14|           kaip mums gera drauge! Tai mūsų laimingiausi laikai - ir
104 14|          regėti.~    O aš - lizdelio mūsų paukštis paskutinis, ~