Part

  1 11|         senas dvaras labai sujudo: ciocia Karusia parašė atvažiuosianti
  2 11|      langinių iš vidaus, o dėdė ir ciocia baisiai bijo vagių. Vilniuje
  3 11|          Tarvydas ilgai beldės, ir ciocia vis neleido atidaryti, bijodama,
  4 11|       belsti, nuėjo pas duris pati ciocia. "Ar tamsta nepažįsti manęs
  5 11|          galima įtaisyt", - atsako ciocia. Paskui ėmė klausinėti jo
  6 11|             kad viskas būtų gražu, ciocia Karusia juk turinti aristokratišką
  7 11|    Žvirbliukų išmoktų manierų, nes ciocia Karusia daug iš vaikų reikalaujanti
  8 11|         džiaugsmingos vilties, kad ciocia atveš mums gražių ir gausių
  9 11|           mus labai širdingai.~    Ciocia Karusia visa buvo šviesi
 10 11|            motina. Pasisveikinę su ciocia, pabučiavome ranką dėdei,
 11 11|             orą viršum mūsų galvų. Ciocia ėmė į mus žiūrėti per ilgakočius
 12 11|        matėmės. Pasenau.~    - Ne, ciocia nė kiek nepaseno, - tariau. -
 13 11|           Jonelis atsiliepė:~    - Ciocia dar labai jaunutė.~    -
 14 11|      jaunutė, - linksmai nusijuokė ciocia. - Na, kas gi jaunesnis,
 15 11|                Jonelis pažiūrėjo į ciocią, paskui į dėdę, stipriai
 16 11|            tarė:~    - Žinoma, kad ciocia.~    Nuo tos valandos Jonelis
 17 11|            Marynieczko? - paklausė ciocia.~    - Jei būtinai reikia,
 18 11|            Mano nuomone, - kalbėjo ciocia, gerdama kavą, - kiekviena
 19 11|            mamatė.~    Žiūrėdama į ciocią, mąsčiau, kad jos esama
 20 11|            išėjo pasivaikščioti, o ciocia, pašaukus mus į savo kambarius,
 21 11|  drąsiausias svajones. Apdovanojus ciocia mus įspėjo, kad tomis dovanomis
 22 11|            dėdė yra šykštus ir kad ciocia įvairiomis gudrybėmis teišgauna
 23 11|         tuščią cigarų dėžę, kurias ciocia, jam nematant, pridėjo saldainių.~   
 24 11|           vakarą, jei nėra svečių, ciocia ir dėdė meldžias drauge
 25 11|            panelės paveikslą, kurį ciocia atsivežė ir tuojau liepė
 26 11|         degančia lempele. Atsisėdę ciocia ir dėdė pradeda vakarinėmis
 27 11|       vakarinėmis maldomis, kurias ciocia balsu skaito, paskui klaupias
 28 11|         Częstochowskiej, - užduoda ciocia.~    - Trzy pacierze do
 29 11|         Boskej Lurdzkiej. ~    Jei ciocia turi kokį svarbų reikalą
 30 11|           į tuos poterius įneša ir ciocia, dažnai juos pertraukdama:~    -
 31 11|                Bažnyčioje lankytis ciocia nemėgsta. Bažnyčios giesmės
 32 11|         nueiti. Ir kiekvieną kartą ciocia rūpinas, kad neišeitų pats
 33 11|      šventomis. Kaip juokinga, kad ciocia taip sergsta dėdę! Vilniuje,
 34 11|             dėdei išėjus į miestą, ciocia įpėdin jam siunčianti savo
 35 11|            kaip motina savo vaiką, ciocia užmiršta, kad to vaiko turima
 36 11|        ūsus ir esama jau seno.~    Ciocia Karusia ilgai guli ir mėgsta,
 37 11|        trys ir sėdime valandėlę, o ciocia tuo tarpu geria kavą ir
 38 11|            nepridera. Išėjus mums, ciocia kelias ir, apsivilkus gražiu
 39 11|           žiūri į savo ūkį, - sako ciocia.~    - Tiesą sakant, aš
 40 11|       daugiausia pelno.~    Paskui ciocia ilgai rėdos, išeina dar
 41 11|           į laukus ar į mišką, tai ciocią lydi mamatė ir mes. Mums
 42 11|         baisiai sunki pareiga, nes ciocia per visą laiką sako doros
 43 11|         sakant, Nika dažnai erzina ciocią ir kasdien nustoja po truputį
 44 11|        arklių pakinkytą kočą sėdas ciocia ir dėdė, mūsų dvejetas ant
 45 11|            įtaikinti ciociai. Mat, ciocia labai bijo važinėtis, o
 46 11|            su tėveliu yra ramesnė. Ciocia sako, kad tais vežėjais
 47 11|         Tačiau ir tėveliui vežant, ciocia nesiliauja bijojusi. Kiekvieną
 48 11|        kiek į vieną pusę pakrypus, ciocia šaukia plonu balsu ir grobsto
 49 11|           mūsų vežėjo žodžius apie ciocią:~    - Ta puoni kap tik
 50 11|           su dėde. Be to, priešais ciocią ir dėdę kiekvienas mūsų
 51 11|            vien apie ją tekalbėjo. Ciocia dejavo, kaip sunku esą turėti
 52 11|         Tėvelis iš pradžios ramino ciocią, bet paskui, nustojęs kantrybės,
 53 11|             tarė lyg pasipiktinusi ciocia.~    Dėdė ištisą dieną uoliai
 54 11|        savo kambario lange stovėjo ciocia Karusia, su papiliotų aureole,
 55 12|         kočą, nes su kitokia brika ciocia nesivažinėja. Paskui seka
 56 12|    pintinėles, einame su mamate ir ciocia pagrybauti, kol susirinks
 57 12|     raudonuoja grybų galvelės.~    Ciocia nemėgsta lankstytis, tad,
 58 12|        tylą kaip žaibas tamsą.~    Ciocia Karusia krūptelėjo ir pagrobė
 59 12|                 Mamatė ramino, bet ciocia jau nebenorėjo nė grybauti,
 60 12|           turėjus šiandien laimės. Ciocia Karusia guviai priėjo prie
 61 12|      nepaprastą gražumą ir didumą. Ciocia Karusia žiūrėjo į trofėjų
 62 12|        tuojau nuėjo atgal į mišką. Ciocia Karusia vėl graudžiai atsisveikino
 63 12|        krautuvės pirkti saldainių, ciocia Karusia dar nuo savęs pridėjo
 64 12|  pasibučiavome. Važiuojant toliau, ciocia paklausė:~    - Kas buvo
 65 12|        urėdas! - su panieka pasakė ciocia ir, valandėlę patylėjus,
 66 12|     nustebus pažiūrėjo į mane ir į ciocią. O aš, nenusimanydama, ką
 67 12|           buvo kažkoks herbas.~    Ciocia Karusia niekinamai išpūtė
 68 12|         žmonės, - tarė mamatė.~    Ciocia paraudo, nes baisiai nemėgo,
 69 12|       žiūrėdama tolybėn. Nutilo ir ciocia Karusia ir sėdėjo, keistai
 70 13|            aplink didžiąją kanapą. Ciocia Karusia atrodo dar jaunesnė
 71 13|        būti šeimininke, - stebėjos ciocia Karusia. - Laimingas Aleksandras,
 72 13|           dėdienė Aleksandrienė ir ciocia Karusia labai pasipiktino.
 73 13|      Karusia labai pasipiktino. Ir ciocia Karusia tarė:~    - Nuobodu
 74 13|         bet jau per vėlu, - pasakė ciocia Karusia.~    - Pamatysi
 75 13|      motina nei šeimininkė, - tarė ciocia Karusia.~    Į tai niekas
 76 13|         rimtai ir išdidžiai atsakė ciocia Karusia.~    - Ach, gdybyż
 77 13|           ponas Jonavičius, - sakė ciocia Karusia dėdienei, atkariai
 78 13|           Kam? - smalsiai paklausė ciocia.~    - Rodos, šiandien ponios
 79 13|        kalbas.~    Kiekvieną kartą ciocia piktai žiūri į tą pusę ir
 80 13|        pradėjus šelmiškai juoktis, ciocia stojas ir, paėmus dėdienės
 81 13|               sušuko pasipiktinusi ciocia Karusia. - Ten priešų kalba,
 82 13|            grę - tarė gailestingai ciocia Karusia.~    - Kokį? Kodėl
 83 13|    Paaiškinsiu kitąsyk, - atsiduso ciocia.~    Buvo tai kažkokia nediena
 84 13|           ze starszych pań! - tarė ciocia, prie jo priėjus.~    -
 85 13|           oczach". Paskui, išgyręs ciocią esant geriausią pasaulyje
 86 13| besijuokiančiomis akimis į mamatę. Ciocia Karusia svaidė žvilgsnius
 87 14|           pietus pasivaikščioti, o ciocia, užuot po sodną, vaikščiojo
 88 14|            tos temos.~    Po pietų ciocia ir dėdė su Žužu ir tarnaite
 89 14|                   Reikia mylėti ir ciocią, Irusia, visus, - tarė ji,
 90 14|       privažiavo karieta, o joje - ciocia Karusia, dėdė Boleś, Žužu
 91 14|      parvažiavome greičiau, - tarė ciocia.~    - Gerai sako Karusia, -
 92 14|        vaišes pas dėdę Aleksandrą. Ciocia ėmė stebėtis, kokia ta Aleksandrienė
 93 14|                 Čia dėdė pertraukė ciocią.~    - Kam perdedi, Karusiu?
 94 14|           perdedi, Bolesiu, - tarė ciocia. - Ką darysi? Labai gyvo
 95 14|         mažumą per smailus, - tarė ciocia. - Užtai Aleksandrienės
 96 14|       harmonija! - giliai atsiduso ciocia.~    Po tėvelio šviesiais
 97 14|            kai visi sėdėjo salone, ciocia pašaukė mane ir tarė:~    -
 98 14|              tarė tyliai mamatė. - Ciocia ir dėdė trokšta tavo laimės.~   
 99 14|                   Nika, Nika! mane ciocia vešis į Vilnių... aš pas
100 14|            be jūsų! Ir žinai, kaip ciocia nuolat bara, ir dėdė toks
101 14|      būtumei ne vyresnė už Jonelį. Ciocia daro tau tokią didelę malonę,
102 14|      įtikino tėvelį, ką kalbėjo su ciocia, tik pasilikau namie.~   
103 14|          bus per vėlu.~    Mamatei ciocia buvo šalta kaip ledas. O
104 14|     Šiandien jau išvažiavo dėdė ir ciocia, o su jiedviem ir tėvelis