Part

 1 1 |    teisybės. ~* * * ~    - Paimk Niką, Irute, ir nuneškit bobutei
 2 1 |          prie to pečiaus, - tarė Nika.~    - Te, mažileli! Prasta
 3 1 |     pirma buvai jauna? - klausia Nika.~    Bobutė nusijuokė.~    -
 4 2 |        tave, ir už tėvelį, ir už Niką, ir už Jonelį.~    Tartum
 5 2 |       pirmiau už mamatę, tėvelį, Niką ir Jonelį."~    "Geriau
 6 3 |       klavišus. Šalia manęs sėdi Nika su savo vežėjo sumeistruota
 7 3 |       savo skripką po smakreliu, Nika griežia, braukdamas stygas
 8 3 |         visai negirdėti. Griežia Nika, stengdamasis prisitaikinti
 9 3 |        langus ėmė žiūrėti aušra. Nika su savo skripkele snaudė
10 3 |         dar klausytis, - pridūrė Nika. ~    Kokia maloni buvo
11 3 | mėlynojon, beribėn tėvynėn. ~    Nika, išgirdęs mamatę dainuojant,
12 3 |        ir garsių artistų? Gerai, Nika, važiuosime. Ak, kaip trokšta
13 3 |            Juk ir mane pasiimsi, Nika? - paklausiau.~    - Žinoma.
14 3 |          tik muzikos klausysime, Nika, - kalbėjo mamatė, - apžiūrėsime
15 3 |    nukeliausime ir į Šveicariją, Nika. Ten balti kalnai ir mėlyni
16 3 |     mumis važiuosi, visi, - tarė Nika.~    - Gal aš jau tuomet
17 3 |       važiuosime, - karštai tarė Nika.~    - Gerai, gerai, Nika, -
18 3 |        Nika.~    - Gerai, gerai, Nika, - pasakė tėvelis, glostydamas
19 3 |  tebegyvena pasaka.~    - Žinai, Nika, man rodos, kad šitoje dauboje
20 3 |          matė, - karštai kalbėjo Nika.~    - Tiesa.~    - Aš labai
21 3 |        eiti namo. Žiūrime, įeina Nika, labai išsigandęs, ir sako
22 3 |          atsakė verksmingu balsu Nika.~    Ėmėme juoktis, o Nika
23 3 |       Nika.~    Ėmėme juoktis, o Nika su ašaromis akyse prisipažino
24 3 |      pamelavau, - liūdnai atsakė Nika.~    - E, tikriausiai nepyktų,
25 3 |          paklausė Jonelis.~    O Nika, pasilenkęs prie mamatės
26 3 |       kai nėra gėlių? - paklausė Nika.~    - Tuomet reikia jas
27 3 |      tokią gerą mamatę, - pasakė Nika.~    Gaila buvo palikti
28 3 |  nereikėtų jam nešioti, - pasakė Nika.~    Tėvelis, kaip visados,
29 3 |    pripirko eibę įvairių daiktų. Nika už savo pinigus pasirinko
30 3 |   tamsaus našlelių aksomo.~    - Nika, tu nežūsi! Jei tu, tai
31 3 |         gražu.~    Aš žinau, kad Nika bus riteris, bet nenoriu,
32 3 |     vartus. ~    Tik gaila, sako Nika, kad jis neturįs trijų seserų.
33 3 |           Bet aš tavęs neleisiu, Nika!~    - Ką tu kalbi? Nė viena
34 3 |       sako dažnai mamatė.~    Ir Nika jau rengias. Neseniai pareina
35 3 |   puonatis.~    Tekina lekiu pas Niką.~    - Nika, tu tikrai tikrai
36 3 |     Tekina lekiu pas Niką.~    - Nika, tu tikrai tikrai būsi riteris!
37 3 |        užsigavau į tvorą, - sako Nika užsimerkęs.~    Kitą kartą
38 3 |       aušindamas, o brikoje sėdi Nika ir Juozukas Žvirbliukas.
39 3 |     apvirto. Gilu ten nebuvo, ir Nika, greitai išsikapanojęs,
40 3 |  pentinais ir kardelį. Pasipuošė Nika ir rimtai vaikščioja po
41 3 |    speige. Ilgai netrukus parėjo Nika drauge su kunigėliu. Riteris
42 3 |         jausmus. ~    Parvažiuos Nika, o Janekas džiaugiasi ir
43 4 |          Lėkim pasitikti, - sako Nika.~    Pametę laikraštį, bėgame
44 4 |  linksmas kaip ridikas, - atsako Nika.~    - Dykaduonį auginat,
45 4 |    tiekia daug džiaugsmo, - sako Nika.~    - Ne džiaugsmo reikia
46 4 |   išmoktas eiles. Bet mudviem su Nika tai baisiai tinka, ypač
47 4 |   Šokėjai eina prūsą, ir mudu su Nika, nesitenkindami žiūrėję,
48 4 |      Elžbietą, - prašau.~    Bet Nika oponuoja.~    - Ne! Mamatė
49 4 |              Paskui, atsisėdę su Nika savo paprastoje kanapos
50 5 |       Domeikienės, o paskui mane Nika. Ji grėbė niūniuodama.~    -
51 5 |          grėblį, pagrobė į glėbį Niką.~    Berniukas pasijuto
52 5 |   nemėgstu bobų bučiuoti! - tarė Nika ir išsprukęs pabėgėjo kelis
53 5 |     Levanarda! - linksmai šaukia Nika.~    - Levanarda! Bėkim
54 6 |       laukti - aha! - atsiliepia Nika.~    - Matai, koks tu gudrus,
55 6 |           Matai, koks tu gudrus, Nika! Tiesa, neturėčiau tokių
56 7 |     svočia, aš - pamergė. Net ir Niką pakvietė panelė Paulina
57 7 |  nežinome, kaip bedžiaugtis. Tik Nika gailavo, kad bažnyčioje
58 7 | ilgaplaukį vaistininką, po antra Niką ir žengia pas altorių. Įpėdin
59 7 |         pat griežtai surikiuoti. Nika kelia aukštai kojas, skambindamas
60 8 |       šiol neregėta, kad mudu su Nika, sėdėdami kampelyje, plyšome
61 8 |      ratelį, įsikūrusį Maskvoje. Nika jau miegojo kunigėlio kambaryje,
62 8 |           ponitelė, ir Irutė, ir Nika, ir Jonelis... - pratarė
63 8 |          kaip ponitelė ateis, ir Nika, aš pasitiksu. Aš nebijau
64 8 |      ašaros iš mano akių. Priėjo Nika su pilnomis ašarų akimis
65 8 |          Irusia, - rimtai atsakė Nika.~    Mamatė rengė Kazelei
66 8 |         ką aš? - klausia liūdnai Nika. - Kad būtų miręs berniukas,
67 8 |  neleisti bobutės išsikalbėti. O Nika rimtai pridūrė:~    - Ir
68 8 |                 Aš žinau, - tarė Nika, - gerų žmonių sielos yra
69 8 |  gražiausiąjį rūbelį? - paklausė Nika.~    - Užaugo graži aukso
70 11|      mūsų, kursai esi danguje... Nika, kodėl taip sukinėjies?
71 11|         yra neapsakomai nuobodu. Nika dažniausiai tuo laiku taip
72 11|         rasti. Apskritai sakant, Nika dažnai erzina ciocią ir
73 11|          dalykas nekalbamas, bet Nika, visai nesuvokdamas, tarė:~    -
74 11|          nebijau šautuvo, - sakė Nika, - nors tebesu mažas, o
75 11|         lovoje. Tuojau prikėliau Niką, kurs taip pat norėjo pamatyti
76 12|        Štai radau mamą! - šaukia Nika.~    - O aš sūnelį! - atsiliepia
77 12|        kai, arčiau žiūrėdami, su Nika pamatėme stirnos snukelio
78 12|     nemedžiosiu, - tyliai pasakė Nika.~    Visi medžiotojai ėjo
79 14|  greičiausiai išbėgau iš salono. Nika piešė vaikų kambaryje.~    -
80 14|     piešė vaikų kambaryje.~    - Nika, Nika! mane ciocia vešis
81 14|     vaikų kambaryje.~    - Nika, Nika! mane ciocia vešis į Vilnių...
82 14|    mamatė tavęs neleis, - ramino Nika išsigandęs.~    - Tėvelis
83 14|        nori tėvelis. Aš nenoriu, Nika! Aš mirsiu be jūsų! Ir žinai,
84 14|       dėdė toks nervingas...~    Nika pamąstė valandėlę.~    -
85 14|    patarimas nepaguodė. Taip tik Nika tegali manyti, o aš jau
86 14|    atsisėdus kertelėje, verkiau. Nika liovės piešęs ir sėdėjo
87 14| draugijoje mėgstame dažnai būti. Nika ir Jonelis tuojau ėmė naudotis
88 14|        ptaszki pożegnaly, - tarė Nika.~    - Kai paukštelių nebėra,
89 14|          ką aš pamąsčiau, - tarė Nika. - Mes čia sėdime, susitūpę
90 14|          vašoklėse.~    - Tiesa, Nika, - tarė mamatė. - Esat mano
91 14|     tėvelio nerasime? - paklausė Nika.~    - Nes seni paukščiai
92 14|        maloniai ūžė samovaras, o Nika su Joneliu, užsikvempę ant