Part

 1 1 |          sidabrinės akys žiūri į mane pro langą...~    Ir nuskyniau
 2 1 |      kvapios ir švelnutės - taip mane meilingai glamonėja?~   
 3 1 | staltiesėlės, ir ji užmigs, apie mane mąstydama... O rytą pirmutinis
 4 1 |    spintelės... Ir čia vėl turės mane atsiminti.~    Viršum mano
 5 1 |        tų tolybių ir pažiūrėjo į mane, liūdnai šyptelėjo ir tarė:~   
 6 1 |     besibylinėdami atėjo net pas mane. Padėsi man juodu nuteisti.~   
 7 1 |      taip kitoniška, negu aplink mane. Rodos man, kad nuėjus ten
 8 1 |        ir tai keistai atmosferai mane apipūtus, rodos man visados,
 9 2 |      verkdama.~    Mamatė ramino mane, kad, tiesa, gaila esą tos
10 2 |   pametus savo darbą, pasisodino mane ant kelių ir ėmė raminti.
11 2 |         baltas rankeles ir kad į mane žiūrėtų tavo akys ir viskas.~    -
12 3 |         Tačiau vieną kartą - per mane - mamatė galėjo ilgiau pasėdėti
13 3 |   niekados, - tarė mamatė. - Jei mane myli, turi man padėti eiti
14 3 |    kartais siela...~    - Juk ir mane pasiimsi, Nika? - paklausiau.~    -
15 3 |        aš juk ne dėl to, kad jie mane brangintų... Aš kitaip negaliu...~   
16 3 |         jį, sakydamas:~    - Kad mane atmintumei, kai žūsiu kare.
17 4 |  bematant suvokietintų. Klebonas manė priešingai, nes vokiečiai
18 4 |        Gerai, gerai. Pyksiu, kai mane išmokysi. Dėdamas cukraus
19 4 |          dama, Irusia, - guodžia mane mamatė. - Tu įkvėpsi jam
20 4 |          ir, stipriai pabučiavus mane bei peržegnojus, nuėjo.~   
21 4 |       tuojau rodysis, kad kažkas mane veja ir jau jau grobia.
22 4 |  priešakin į grindis, ir vis ima mane toks begalinis noras bėgti.
23 4 |     niekados...~    - Išgasdinai mane, Irusia. Ir kaipgi čia pykti
24 5 |  pažiūrėti Domeikienės, o paskui mane Nika. Ji grėbė niūniuodama.~    -
25 5 |       galo įžeistas.~    - Leisk mane! - šaukė, stengdamasis išsiveržti. -
26 5 |         jau nebe toks mažas, kad mane ant rankų nešiotų! Leisk!~    -
27 5 |   Tėvelis, sužinojęs tai, pabarė mane. Sakė, kad tai labai nepadoru
28 5 |    randas vienas kitas pirkėjas. Mane taip pat ima didelis noras
29 6 |     berniukas, gražus. Panašus į mane, panašus. Bet rubuilis,
30 6 |          vaikas, dar mažesnis už mane. Manęs niekas negalėtų taip
31 6 |       patiko. Pagyręs pasivadino mane į kabinetą ir davė mažą,
32 7 |    svočia. Gal katra tavo seserų mane užvaduotų. Nenoriu dalyvauti
33 7 |        atvykti, o jaunoji kvietė mane taip nuoširdžiai, kad, visai
34 7 |           Bet labiausiai juokino mane jaunieji. Jaunasis vis norėjo
35 7 |        jam noras, jis tuojau pas mane.~    "Na, tėve, aš pas tave,
36 8 |          vakarą vaikščios paskui mane. O tam: kad niekada nereiktų
37 8 |     bajorė.~    - Čekai taip pat manė savo kalbą esant mužikišką, -
38 8 |      Stipriai stipriai pabučiavo mane mamatė. Kartu išėmėm jupelę
39 8 |        gale toks siaubas pagrobė mane į savo nagus, kad, visa
40 8 |        smičium per stygas, paėmė mane toks graudis, kad išbėgau
41 9 | Pastebėjau, kad Liudvikas, radęs mane skaitančią, būdavo nepatenkintas.
42 9 |      žmogui, jei tai liečia vien mane, mano pačios pasigėrėjimą
43 9 |      vien tuomet, jei jie liečia mane. Kartais esu silpna ir kitų
44 9 |         apie mano svajojimą taip mane užgavo, kad tuojau atsitolinau.
45 9 |       per sunkus smūgis. Sulaikė mane dar ir ta aplinkybė, kad
46 9 |           tūkstančiai siūlų riša mane...~    Ką reiškia tie Liudviko
47 9 |          naktimis...~    Ir žavi mane mirtis... ~    Stebėtinai
48 9 |          į mūsų pusę, pažvelgė į mane, paskui į mano vaikus -
49 9 |         mielos, atgajos rankelės mane glamonėdavo? Argi visa tai
50 9 |           ir jų kalba kalbina ji mane. Slovackis negalėtų man
51 9 |          tau ūžia. ~    O gal ir mane "dvasios vedžioja ant pasaitėlio
52 10|      kalbos. Kaip jie prijuokino mane vakar per vestuves klebonijoje!
53 10|          dėl to suinteresavo jis mane, ir kalbėjau su juo. Pasakojo,
54 10|     jėgos.~    Kad kas paklaustų mane, kuris žodis žmonių kalboje
55 10|           Vėl sapnavau mamą. Kas mane ištiks?~    Sapnavau prieš
56 10|      širdgėla, juo meilingiau ji mane glamonėja. Kaip nuostabu,
57 10|        kodėl mama buvo vakar pas mane atėjusi! Kaip liūdna, mamunėle,
58 11|         ir juodu pradeda bartis. Mane tai labai juokina ir nuolat
59 11|        Ryto metą anksti pažadino mane dundesys. Mamatės jau nebebuvo
60 11|   Ciekawy jestem, ne dėl to, kad mane interesuoja žemaičių patarlės,
61 12|           nuo jo kritusiai. Gali mane pasveikinti: nušoviau puikų
62 12|           kad po pietų pasišaukė mane ir, duodamas dvidešimt kapeikų,
63 12|      Mamatė nustebus pažiūrėjo į mane ir į ciocią. O aš, nenusimanydama,
64 12|          nei progos, - atsakė už mane mamatė. - Dar jai yra laiko
65 13|          jai mamatė, pažvelgus į mane. - Matai, kaip įsižiūrėjusi
66 13|    paveikslą.~    Ji pažiūrėjo į mane ir pašaukė pas save.~    -
67 13|            Kodėl gi taip žiūri į mane?~    - Nes į tamstą miela
68 13|          dirbčiau?~    - Bet pas mane turėsi ką dirbti - žiūrėsi
69 13|     turėsi ką dirbti - žiūrėsi į mane, - juokės ji.~    - O gal
70 13|        ėmė juoktis. Ji pabučiavo mane, o aš laiminga sugrįžau
71 13|     dirbąs fiziškus darbus. Kiti manė, kad rašymas esąs liaudžiai
72 13|      tamstos sumanymo gražumo už mane, tiek pasidarbavusį baudžiavai
73 14|              Tikiu, kad mylėdama mane tai sakai. Bet nė iš tavęs
74 14|           koks nemalonus dalykas mane ištiko! Vieną dieną reikėjo
75 14|          Netrukus Boleś, sutikęs mane vieną, tarė, daug mažiau
76 14|        Lukošių. Atėjo padėti pas mane pinigus - visą savo kapitalą,
77 14|       savo sąžinės, už ką dievas mane spaudžia? Kodėl ne viskas
78 14|      šiandien visas pasaulis, ir mane visą apsiautė rudens nuotaika.
79 14|    sėdėjo salone, ciocia pašaukė mane ir tarė:~    - Kadangi mano
80 14|           Man ūmai pasirodė, kad mane kažkas stumia į baisią,
81 14|         tėvelis tarė:~    - Taip mane sugraudmo jūsų gerumas,
82 14|     kambaryje.~    - Nika, Nika! mane ciocia vešis į Vilnių...
83 14|     atėjo mamatė ir, glamonėdama mane, tarė:~    - Neverk, Irusia,
84 14|         Ak, Liudvikai, kaip gali mane įtarti esant čia egoistę!
85 14|     kartus žiauriai pažiūrėjus į mane, tarė:~    - Pasigailėsi
86 14|             budriai tyko užpulti mane, pro tą uždangą einančią?~   
87 14|     bedrebantį; ~    ak, suspaus mane letenos kietos šaltam savo
88 14|         Kiekviena sekundė arčiau mane neša jų baisiojo glėbio. ~