Part

1001 8 |        nevienodi yra drugiai. Taip pat ir žmonių sielos. Vienos gražios,
1002 8 |              puikus, kaip vaivorykštė, ir turėjo tokius auksinius
1003 8 |          kiekvienas susivaldymas auksu ir vaivorykšte varsoja jūsų
1004 8 |          malonu, tų žodžių beklausant, ir, rodės, būčiau atidavus
1005 8 |             rodės, būčiau atidavus dar ir visus kitus savo daiktelius,
1006 8 |                ten ankšta, kaip trošku ir tamsu! Kazelė niekaip negalėtų
1007 8 |           įleido į baisiai gilią duobę ir užbėrė žemėmis. Ir mamatė
1008 8 |               duobę ir užbėrė žemėmis. Ir mamatė metė saujelę, ir
1009 8 |                Ir mamatė metė saujelę, ir mums liepė.~    - Kad Kazelė
1010 8 |            Taip, Irusia, lėlutė...~    Ir jau nebebaisu man buvo,
1011 8 |            Liūdna man buvo visą dieną, ir vis vaikščiojau paskui mamatę.
1012 8 |               tėvelį didelėmis akimis, ir skaudžiai virptelėjo jos
1013 8 |         darytina, kas malonu, - atsakė ir nuėjo į savo kambarį.~
1014 9 |              mieste? Tegu sau turėčiau ir skurdžias pajamas - nesu
1015 9 |               jokio savo įpročio vergė ir moku atsisakyti nuo daugelio
1016 9 |           nereiktų man nuolat rūpintis ir žiūrėti, ar negaišta kur
1017 9 |                kaip man visa tai sunku ir koktu! ~    Jau keleri metai,
1018 9 |           leidžiu sau taip pasigėrėti. Ir tai yra tikrai "mano" valandėlė.~   
1019 9 |           gyvenu kartu su jos herojais ir užmirštu viską, viską...~   
1020 9 |                muzikos, tiekia jis man ir knygų iš savo turtingos
1021 9 |               mane. Kartais esu silpna ir kitų reikaluose.~    Vakar
1022 9 |         nepatarsiu? Gyventi vien vyrui ir vaikams? Negaliu. Brangūs
1023 9 |             arklius gydytojui parvežti ir šiaipjau sušelpia.~    Gal
1024 9 |               smūgis. Sulaikė mane dar ir ta aplinkybė, kad pas mus
1025 9 |             man jų visados buvo gaila. Ir kas iš to, kad pasilikau?
1026 9 |            negaliu: Liudvikas užšauks, ir turės būti taip, kaip jis
1027 9 |              Liudvikas buvo Šiauliuose ir, kaip visuomet, privežė
1028 9 |              šiek tiek. Jis tai jaučia ir nori manyje turėti tokią
1029 9 |              savo pačios išlaidas - ką ir darau. ~    Nuostabu, kaip
1030 9 |           kalbėti apie tai, kas šventa ir brangu, sudėta pačiame mano
1031 9 |            atidarau savo sielą vaikams ir paskui tesusizgrimbu, kad
1032 9 |        prisirinko. Tuomet imu plunksną ir rašau tuos lapelius. Tai
1033 9 |              tiesias tolybėn, begalėn. Ir eina tuo keliu mano siela.
1034 9 |             mano siela. Meta šį trapių ir nepastovių formų pasaulį,
1035 9 |             nykstančių šešėlių pasaulį ir eina, amžinybės ištroškusi,
1036 9 |                 ten, kur rožės nevysta ir nebaigia žydėti, kur vanagas
1037 9 |          pasaulio genijai menką šešėlį ir silpną aidą tėra sugavę.~   
1038 9 |               žinau, kad visa tai yra, ir žinau, kad kuomet nors tai
1039 9 |             kuomet nors tai paregėsiu, ir žinau, kad kuomet nors tai
1040 9 |                vizijas įsižiūrėjusi, - ir ilgis ilgis tomis tyliomis,
1041 9 |           sidabrinėmis naktimis...~    Ir žavi mane mirtis... ~   
1042 9 |              yra tiek pat realūs, kaip ir tikrasis gyvenimas, ir taip
1043 9 |            kaip ir tikrasis gyvenimas, ir taip stipriai su juo susipynę,
1044 9 |                ar ką nors esu girdėjus ir mačius bebudėdama, ar sapne.
1045 9 |               vidaus saulės nušviestas ir toks stebuklingai gražus,
1046 9 |          margaspalvių drugių spiečiai. Ir nesiliaudami leidos jie
1047 9 |            glostė vabzdžio sparnelius. Ir akies mirksniu drugys virto
1048 9 |             mirguliuodamas prieš saulę ir žėrėdamas lyg brangieji
1049 9 |              įbedusi į dievo stuomenį. Ir, atsimenu, mąsčiau, kad
1050 9 |                 paskui į mano vaikus - ir šypterėjo.~    - Viešpatie! -
1051 9 |                   Viešpatie! - sušukau ir puoliau ant kelių su visais
1052 9 |                kad mirštu iš laimės... ir pabudau.~    Iš akių tekėjo
1053 9 |          tebematau jo dievišką šypseną ir ilgai ilgai dar matysiu.
1054 9 |         matysiu. Taip lengva man dabar ir linksma, ir gera.~    Ir
1055 9 |           lengva man dabar ir linksma, ir gera.~    Ir mąstau sau
1056 9 |               ir linksma, ir gera.~    Ir mąstau sau dabar: kuo skiriasi
1057 9 |               lygiai intensyviai, kaip ir tikrojo gyvenimo nuotykius.
1058 9 |              skaudus to sapno įspūdis, ir, atėjus tikrai tai baisiajai
1059 9 |       pasilieka? Juk tai tik iliuzija. Ir tikrenybėje tėra tiktai
1060 9 |                atsimenu savo kūdikystę ir jaunystę, visą tą laiką,
1061 9 |               be pėdsako. O žinau, kad ir dvasios srityje, lygiai
1062 9 |              paliko mano sieloje - bet ir sapnas palieka ten pėdsaką.~   
1063 9 |            kaip atsisveikinau su mama. Ir dažnai klausiu save: ar
1064 9 |             sunkumo dėsnio valdomuose. Ir ritinėjas žemės dulkėse
1065 9 |          bryzai, durstos su kits kitu, ir stumdos, ir skaudžiai kits
1066 9 |              su kits kitu, ir stumdos, ir skaudžiai kits kitą žeidžia.
1067 9 |           skaudžiai kits kitą žeidžia. Ir kaip dažnai, kaip dažnai
1068 9 |              gyvenimo disonansų, kovos ir nesusipratimų negalima pažinti
1069 9 |         atjausti per tą materijos rūką ir kaip dažnai, norėdami ją
1070 9 |                susilies siela su siela ir susipras, ir atjaus viena
1071 9 |            siela su siela ir susipras, ir atjaus viena kitą.~    Kristau,
1072 9 |            glamonėjąs menkus drugelius ir taip neišreiškiamai, dieviškai
1073 9 |         pabudusiems - nors tolimiausią ir mažiausią kampelį savo karalystėje! ~   
1074 9 |         knygelės: tokios mažos, plonos ir menkutės. Smaugiamo vaiko
1075 9 |              riksmas. Menkos pažiūrėti ir ne per įdomios skaityti.
1076 9 |         didvyrių, kaip Pilėnų gynėjai, ir tokių moterų, kaip Gražina,
1077 9 |            tokių moterų, kaip Gražina, ir tokių genialių viešpačių,
1078 9 |        atgaivina anglis, sudegina indą ir padaro gaisrą. Tokia kibirkštėlė
1079 9 |          menkos knygutės? Žiūriu į jas ir mąstau apie visus prie jų
1080 9 |          naktimis "dievui ant garbės". Ir auga manyje amžinas maištas.
1081 9 |               yra mano siela. Yra joje ir tų ūbų laukų melancholijos,
1082 9 |               ūbų laukų melancholijos, ir tų vasaros saulėlydžių giedros,
1083 9 |           vasaros saulėlydžių giedros, ir rudens vėjų nusiminimo,
1084 9 |                rudens vėjų nusiminimo, ir tų tamsių miškų rimties.
1085 9 |              kraujo prisigėrusią žemę, ir jų kalba kalbina ji mane.
1086 9 |              jūra tau ūžia. ~    O gal ir mane "dvasios vedžioja ant
1087 9 |                vedžioja ant pasaitėlio ir auklėja" ir įkvepia man
1088 9 |             ant pasaitėlio ir auklėja" ir įkvepia man tos meilės,
1089 9 |                tik galėsiu. Be to, dar ir Liudvikas pasirinko kelias
1090 9 |             Liudvikas pasirinko kelias ir atidavė mano nuožiūrai.~   
1091 9 |                 ryškiu romėno profiliu ir giliai įleistomis akimis,
1092 9 |               tai dar pusė biedos, bet ir tam gerajam, turint visą
1093 9 |             būti gaila visų engiamųjų. Ir dar mun be gala tika knygas
1094 9 |               nusipirkau šv. istuoriją ir ėmiau skaityti, kada tik
1095 9 |        skaityti, kada tik begaliedams. Ir perskaitįs viskų lioub apmislyti.
1096 9 |                tik žmuonių prasimanyms ir prijšings puona dijva valia.
1097 9 |                valia. Vijną kartą ieme ir apsirga puona mylimasis
1098 9 |            tata šloujous stainė, puonc ir beateinųs. Kap mata pripouli
1099 9 |              prie munis, laba supykįs, ir šauk:~    - Ak tu! - saka,
1100 9 |                tu dar melousi! - saka, ir takšt mun par ausį.~   
1101 9 |             kraujį varvant iš nuosies, ir tučtoujau muna runka pasikieli
1102 9 |         tučtoujau muna runka pasikieli ir druoži puonou atgal.~   
1103 9 |           puoni. Laba gera buva puoni, ir puonc lioub anuos tunkia
1104 9 |            puona, pagruobi už runkelių ir šauk:~    - Jasieczku drogi,
1105 9 |              Pasitumpė juodu valandelį ir išieje. Uo aš įlindau į
1106 9 |            nusimazguojau kruviną burną ir įvirtau į luovą. Galva be
1107 9 |             Galva be gala gielė. Guliu ir misliju, kas če mun dabar
1108 9 |              delto drįsau pasipryšinti ir paruodžiau, kad nie puonou
1109 9 |              statuomasis laiks - puonc ir atidavė muni į akrūtus.~   
1110 9 |           pasikarsu ar pasipiausu. Gal ir būčiau sau galą padarįs,
1111 9 |        panaikina baudžiavą. Sutrumpina ir laiką maskuoliauti, ir jau
1112 9 |      Sutrumpina ir laiką maskuoliauti, ir jau prašvita mun nuodieje
1113 9 |               Kap tik nuvari, kap mata ir prisimeti drugys. Iš pradžiuos
1114 9 |             tap; pakries kuokį nedėlį, ir apent sveiks. Bet paskou
1115 9 |            kiauras naktis nemieguodams ir bliauti kap tas kūdikis.
1116 9 |           skaityti. Buvau jau išmuokįs ir maskuoliška skaityti. Ir
1117 9 |               ir maskuoliška skaityti. Ir buva ten tuoks pelčeris,
1118 9 |           davinėti mun knygelių. Guliu ir skaitau par kiauras dijnas,
1119 9 |            skaitau par kiauras dijnas, ir viskų apmųstau. Ir bemųstydams
1120 9 |             dijnas, ir viskų apmųstau. Ir bemųstydams su sava menka
1121 9 |              puondzivs sutvieri Aduomą ir Ijvą laimingus ir duorus.
1122 9 |               Aduomą ir Ijvą laimingus ir duorus. Anudum sugriešijus,
1123 9 |           visas gerybes, išvari vargti ir nusprendi, kad žmuonys patys
1124 9 |              žmuonys patys sava pruotu ir sava išgale apent pasidarytų
1125 9 |            nereks per daug vargti, tat ir būs ruojus. Visuokias knygeles
1126 9 |               iemiau galvuoti, kad tap ir daruos pasaulė. Senuovė
1127 9 |               Senuovė žmuonys buva kap ir laukinia - kuoks vargings
1128 9 |               mašinas, gelžkelia - jau ir puo uorą laksta - vo juk
1129 9 |              tijk iškila, juk unc kils ir dar. Paskuo takių mašinų
1130 9 |         baudžiavuos, girdieti, kad jau ir vaiske tap nebmuš - viskas
1131 9 |             nebmuš - viskas eit geryn. Ir mun tap ruoduos, puoniteli,
1132 9 |              šalip avineli, tat toumet ir bus svieta gals. Vadinas,
1133 9 |         Vadinas, apent sugrįš į ruojų. Ir toumet ateis viešpats Jiezus
1134 9 |                viešpats Jiezus Kristus ir, visus prikielįs, sunaikins
1135 9 |              paskutinį vargą - smertį. Ir toumet prasidies ta karalysti,
1136 9 |            pačiam būti duoram, bet dar ir kitus muokyti ir raginti,
1137 9 |               bet dar ir kitus muokyti ir raginti, kad kuo greičiausia
1138 9 |          žmuonys sulauktų tuo ruojaus. Ir tap sau mislijau: jei puondzivs
1139 9 |           puondzivs muni leistų pagyti ir pareiti į sava kraštų, ta
1140 9 |               pagal tų sava supratimą. Ir viskų muni leida dijvulis.
1141 9 |             paleida muni suvisu numij. Ir kuoks tat stebuklas, parėjįs
1142 9 |         nedielį iš kelionies nuvargįs, ir nu tuo laika išgijau visiška -
1143 9 |              mažens munij be gala tika ir sekies druožinieti. Tad
1144 9 |        šventūsius, šaukštus, varpsčius ir vežiuoti puo atlaidus. Kad
1145 9 |             dalytis. Tat pradiejau dar ir vaikus muokyti. Vo kap tik
1146 9 |           pajutau, kad če munij darbs. Ir pradiejau vakščiuoti į Prūsus.
1147 9 |             sau šventūsius į atlaidus, ir gana. Paruodau uriadninkou,
1148 9 |                nė uostyti neužoud.~    Ir dabar jau, ruoduos, kuokios
1149 9 |             knygas, kokios tik išeina, ir perskaitęs viską permąsto
1150 9 |              perskaitęs viską permąsto ir pergalvoja. Kad jis būtų
1151 9 |           buvęs žymus filosofas. O gal ir didis skaptuotojas. Nes,
1152 9 |                primena primityvus.~    Ir tas jo kristališkumas. Tikras "
1153 9 |             visus gautus už statulėles ir knygas pinigus, maitina
1154 9 |             knygas pinigus, maitina jį ir rėdo. Tiesą sakant, už tas
1155 9 |               rymančiame taip kantriai ir rimtai. Mano smūtkelis labai
1156 9 |               pinigų už tą savo darbą, ir nunėriau jam ilgą, platų
1157 9 |               valandą visokie žandarai ir uriadnikai gali uždėti ant
1158 9 |               jo savo geležinę leteną. Ir kas gali žinoti, ar ilgai
1159 9 |        pamelavau! Juk tai mano daiktas ir turiu teisės daryti su juo,
1160 9 |               noriu. Nėra jėgų atvirai ir drąsiai ginti tas savo teises,
1161 9 |         drąsiai ginti tas savo teises, ir gana. Bijau, kad Liudvikas
1162 9 |          supyks, kažin ko prikalbės... Ir kaip ta straigė, bijodama,
1163 9 |                 lendu į išsisukinėjimų ir melų kaušą.~
1164 10|            smulkiuosius bajorus. Proto ir širdies kultūra nestovi
1165 10|           teimie kalbėti žemaitiškai - ir tuojau nustos mažiausiai
1166 10|              to suinteresavo jis mane, ir kalbėjau su juo. Pasakojo,
1167 10|            apie vengrų atgimimą. Kodėl ir Lietuva negalėtų atgimti?
1168 10|        bajorija išsižadėjo savo kalbos ir priėmė svetimąją? Juk pasibaigė
1169 10|             vaiko širdį su motina, kad ir užmirštąja, kad ir paniekintąja.~   
1170 10|                 kad ir užmirštąja, kad ir paniekintąja.~    Kiek sykių
1171 10|            raudą", visuomet graudu man ir liūdna, tarsi kas mylimas
1172 10|         tesukėlė tiktai pasibiaurėjimo ir paniekos aristokratiškuose
1173 10| aristokratiškuose ponų Tarvydų sūnuose ir marčiose. "Azija!Barbarai!" -
1174 10|            mergos pieno nevogtų - štai ir viskas!~    Norėčiau, kad
1175 10|       neįstengiu. Tur būt, dėl to taip ir nekenčiu despotizmo ir bijau,
1176 10|            taip ir nekenčiu despotizmo ir bijau, kad instinktyviai
1177 10|             Begalė atsispindi grožyje, ir dėl to jis taip pagauna
1178 10|                nujaučia, kurio trokšta ir be kurio negali gyvuoti. ~   
1179 10|                   Tavo akys ant manęs, ir tuojau nebus manęs. Kaip
1180 10|             manęs. Kaip debesys nyksta ir praeina, taip, kas nužengs
1181 10|            tėvas mano esi, mano motina ir sesuo; kirminams: kapas
1182 10|       kirminams: kapas yra mano namai, ir tamsybėse pasiklojau savo
1183 10|          atmainų įvyko gyvenime, o jie ir šiandien dar tebėra gyvas,
1184 10|     ištobulintų visas gyvenimo sąlygas ir žmonių santykius, kad žemėje
1185 10|              muilo burbulas? Jei esu - ir nebūsiu? Kaip gyventi su
1186 10|              tai žingsnis į tą niekybę ir puvėsius, kuriuose žus tavo
1187 10|              tavo valia, tavo jausmai. Ir nėra pasaulyje galios tiems
1188 10|       nelaimingesnių už juos. Nes nors ir nelaimių kalnai prislėgtų
1189 10|            kažkokią svarstyklių lėkštę ir kad tas jo žemės gyvenimas
1190 10|            negraudina, taip nedžiugina ir tokios laimės neįkvepia
1191 10|           baigiu jais. "Vivis, mater!" Ir tu, Kazele, gyva esi!~   
1192 10|             šalį, o širdis žino, kodėl ir kaip. Žino širdis, kad meilės
1193 10|            mirus, kad siela, iš erdvės ir laiko dėsnių išsivadavusi,
1194 10|           išsivadavusi, nuregi dabartį ir ateitį, - ir kai materija
1195 10|            nuregi dabartį ir ateitį, - ir kai materija apmiršta, o
1196 10|             antžemiškų sričių, mylinti ir rūpestinga.~    Paskui,
1197 10|                visame pasaulyje balsą. Ir prieš įsitikinimą, kad pasimatysime
1198 10|                  sielvartai, širdgėlos ir nelaimės, kurių ji yra pranašė,
1199 10|               ji yra pranašė, blanksta ir lengvėja. ~    Ką reiškia
1200 10|              tolimausią sielos kampelį ir devyniais raktais užrakinti,
1201 10|              žinau tai, Liudvikai, bet ir moku taip elgtis.~    "Neprisisotina
1202 10|         vainiką ant Liudviko tėvų kapo ir astrų puokštelę Kazelei.
1203 10|                viskas tik irios formos ir nykstantieji šešėliai. Kaipgi
1204 10|                šešėliai. Kaipgi kvaila ir juokinga iš visų jėgų kibtis
1205 10|             jėgų kibtis į irias formas ir nykstančius šešėlius! Kaip
1206 10|      nykstančius šešėlius! Kaip kvaila ir juokinga dėti savo širdį
1207 10|           Puvėsiai, dulkės, pelenai... Ir kiekviena ta dulkių sauja
1208 10|              vienintelis, kokio nebuvo ir nebus. O viršum jų žydi
1209 10|                nebus. O viršum jų žydi ir kvepia gėlės, paukšteliai
1210 10|              gėlės, paukšteliai čirena ir siaučia, senos pušys, lyg
1211 10|         šiandien yra, o rytoj nebebus. Ir aš, čia vaikščiojanti ir
1212 10|               Ir aš, čia vaikščiojanti ir apie visa tai mąstanti,
1213 10|               pat rytoj nebebūsiu.~    Ir štai aš, pelenas ir dulkė,
1214 10|                    Ir štai aš, pelenas ir dulkė, tarp pelenų ir dulkių
1215 10|          pelenas ir dulkė, tarp pelenų ir dulkių vaikščiojanti, jaučiu
1216 10|                 jaučiu savyje amžinybę ir begalę; jaučiu savyje galią
1217 10|            savyje galią nepabaigiamąją ir nepraeinamąją, kuri visus
1218 10|               vienintelį, kokio nebuvo ir nebus.~    Iš kur manyje,
1219 10|                  Iš kur manyje, pelene ir dulkėje tarp pelenų ir dulkių,
1220 10|          pelene ir dulkėje tarp pelenų ir dulkių, tas amžinybės jausmas?~    "
1221 10|                neduos vaisiaus..."~    Ir ateina didžioji Sėjėja mistiškomis
1222 10|       armingomis akimis, blankiu veidu ir slaptinga šypsena ant raudonų
1223 10|                lyg granatų žiedas lūpų ir, savo baltomis, permatomomis,
1224 10|             kojomis pageltę lapai; šen ir ten tebekvepia rezetų keras;
1225 10|            kampe atsisėdo Melancholija ir, pridengusi savo plačiu
1226 10|            raudodama. Priėjau prie jos ir, atsisėdus ant akmens, prakalbinau.
1227 10|               tame kape savo vyro ligą ir mirtį ir apie savo vargingą
1228 10|                savo vyro ligą ir mirtį ir apie savo vargingą būvį.~   
1229 10|               būvį.~    Vargšė kalbėjo ir kalbėjo, o aš žiūrėjau į
1230 10|             storais, kreivais pirštais ir šlykščiais, sužeistais nagais,
1231 10|               nemačiusias šepečiuko, - ir mąsčiau, kiek jos gavo nudirbti,
1232 10|              neestetiškomis letenomis. Ir mąsčiau dar, kaip mažai
1233 10|              nieko daugiau, tik darbas ir darbas dėl juodo kasdienio
1234 10|                  meiliausias prietelis ir linksmintojas, jei ne per
1235 10|        linksmintojas, jei ne per ilgas ir jei duoda laiko augti kitoms
1236 10|                žmogaus dvasios jėgoms, ir prakeikimas, rūstaus dievo
1237 10|              biauriosios vargo rankos? Ir kaip atrodys anosios - baltos,
1238 10|         broliškai palytėjusios juodųjų ir pūslėtųjų ir niekados gailestingai
1239 10|      palytėjusios juodųjų ir pūslėtųjų ir niekados gailestingai nenušluosčiusios
1240 10|       pamedžioti, o ji pasiilgusi mūsų ir mėgstanti gražų sodžiaus
1241 10|                valandų. Kas iš jų, kad ir jos praeis? Ir ar galima
1242 10|              iš jų, kad ir jos praeis? Ir ar galima jomis tikrai gėrėtis,
1243 11|                nenorėjo, sakydama, kad ir mūsų virėja gerai mokanti
1244 11|               gerai mokanti savo amatą ir tai būsiančios išlaidos
1245 11|             Bolesį esant tokį graikštų ir tokį kulinarinio meno žinovą,
1246 11|                priimti nec plus ultra. Ir, kaip visados, įvyko tai,
1247 11|               tėvelis. Tėvelis pasamdė ir panaktinį visam tam laikui,
1248 11|             langinių iš vidaus, o dėdė ir ciocia baisiai bijo vagių.
1249 11|           įsilaužus, kėdės begriūdamos ir lėkštės besikuldamos greičiau
1250 11|              Durys buvo jau užrakintos ir užsklęstos. Ponas Tarvydas
1251 11|           Ponas Tarvydas ilgai beldės, ir ciocia vis neleido atidaryti,
1252 11|                vaikų vardus, savo tėvų ir giminės vardus ir pavardes -
1253 11|            savo tėvų ir giminės vardus ir pavardes - ir, gavusi tikrus
1254 11|           giminės vardus ir pavardes - ir, gavusi tikrus atsakymus,
1255 11|            liepė įleisti. Taip pat yra ir dėdei esant namie.~    Mudvi
1256 11|           turinti aristokratišką skonį ir tuojau pasakysianti, kad
1257 11|             mus esą "po parafijańsku". Ir mums, vaikams, tėvelis griežtai
1258 11|               elgtis kuo mandagiausiai ir kuo tyliausiai, už stalo
1259 11|           stalo sėdėti kuo gražiausiai ir, gink dieve, nevartoti kokių
1260 11|            daug iš vaikų reikalaujanti ir kiekvieną mažmožį pastebinti.
1261 11|              turį būti tylūs lyg pelės ir nesipainioti jam po kojų.~   
1262 11|               ciocia atveš mums gražių ir gausių lauktuvių, kaip kitąsyk
1263 11|                 nes yra labai turtinga ir dosni.~    Kai rytą nuėjome
1264 11|             ėmė smarkiai loti plonučiu ir smailiu lyg adata balseliu.
1265 11|               nuo svečių. Aš - vyresnė ir rimtesnė - numaniau, kad
1266 11|               pavojus buvo pašalintas, ir priėjome prie ciocios, kuri
1267 11|               Karusia visa buvo šviesi ir blizgi. Turėjo šviesiai
1268 11|             spindžius deimantus ausyse ir mažas, baltas, purias lyg
1269 11|          akimis, atrodė ji dar nesena, ir niekas nepasakytų, kad amžiumi
1270 11|              ant auksinės grandinėlės, ir stebėtis, kad mes taip užaugę
1271 11|          stebėtis, kad mes taip užaugę ir kad esą panašūs vienas į
1272 11|               dėdę, stipriai pražilusį ir praplikusį, ir tarė:~    -
1273 11|               pražilusį ir praplikusį, ir tarė:~    - Žinoma, kad
1274 11|             taip nebijo, kaip pasenti, ir visados nori atrodyti jaunesnė
1275 11|               yra mūsų pirmoji pareiga ir tikslas. Bolesiui visados
1276 11|              ko aš pridedu savo ranką. Ir aš tuo didžiuojuos ir džiaugiuos.~    -
1277 11|           ranką. Ir aš tuo didžiuojuos ir džiaugiuos.~    - Ak, Karusiu,
1278 11|       tereikėjo pačiam įsidėti į burną ir sukramtyti.~    Po kavos
1279 11|         lauktuves, kurios savo gausumu ir gražumu pranešė mūsų drąsiausias
1280 11|         dovanomis per daug nesigirtume ir nesidžiaugtume, dėdei girdint,
1281 11|            kalbų, kad dėdė yra šykštus ir kad ciocia įvairiomis gudrybėmis
1282 11|               jo pinigų, o kartais net ir pati imas iš jo stalčiaus,
1283 11|              nusinešėm į savo kambarį, ir viena mums terūpėjo: pasidalyti
1284 11|         terūpėjo: pasidalyti džiaugsmu ir dovanomis su Žvirbliukais.~   
1285 11|               Žvirbliukais.~    Tačiau ir dėdė Boleś atvežė mums lauktuvių:
1286 11|                jei nėra svečių, ciocia ir dėdė meldžias drauge ir
1287 11|                ir dėdė meldžias drauge ir nori, kad ir mes tame meldimesi
1288 11|           meldžias drauge ir nori, kad ir mes tame meldimesi dalyvautume.
1289 11|        paveikslą, kurį ciocia atsivežė ir tuojau liepė pakabinti viename
1290 11|               lempele. Atsisėdę ciocia ir dėdė pradeda vakarinėmis
1291 11|                skaito, paskui klaupias ir kalba poterius.~    - Trzy
1292 11|           paskui kits kitą "Tėve mūsų" ir "Sveika, Marija", rodos
1293 11|               dievo motinos yra kelios ir kiekviena vaidinas man tokia,
1294 11|              man tinka, nes tokia rami ir saldi. Bet už visas aukščiausiai
1295 11|             mėlynu kaspinu apsijuosusi ir, matyt, galingiausioji,
1296 11|            aukojama daugiausia poterių ir prieš jos paveikslą dega
1297 11|          dangaus gėlė, iš meilės dievo ir karštų meldimų, pas jį siunčiamų,
1298 11|               mūsų, klūpojančių žemai, ir dievo, kurs su savo motina,
1299 11|               su savo motina, angelais ir šventaisiais gyvena viršum
1300 11|         Įvairumo į tuos poterius įneša ir ciocia, dažnai juos pertraukdama:~    -
1301 11|              už mus nusidėjėlius dabar ir mūsų mirties valandoje...
1302 11|              kaip šventas.~    - Dabar ir visados... amen... Iruš,
1303 11|                nori būti visados jauna ir amžinai gyventi. Niekuomet
1304 11|                nedalyvauja laidotuvėse ir negali žiūrėti į grabą.
1305 11|     nenuvažiavęs į bažnyčią, o kartais ir šiokią dieną mėgsta pėsčias
1306 11|           dieną mėgsta pėsčias nueiti. Ir kiekvieną kartą ciocia rūpinas,
1307 11|               kad to vaiko turima ūsus ir esama jau seno.~    Ciocia
1308 11|              Ciocia Karusia ilgai guli ir mėgsta, kad mes sakytume
1309 11|         tebesant. Tad einame visi trys ir sėdime valandėlę, o ciocia
1310 11|            ciocia tuo tarpu geria kavą ir kalba su mumis. Mums nuostabu,
1311 11|             Išėjus mums, ciocia kelias ir, apsivilkus gražiu šlafrokėliu,
1312 11|      tebebūdama jauna mergaitė. Ateina ir į mūsų kambarius, eina kartais
1313 11|                kambarius, eina kartais ir į virtuvę, viską pastebėdama,
1314 11|                malonu gyventi sodžiuje ir visa tai auginti. Mamatė
1315 11|      bevelyčiau visiškai jo neturėjus. Ir kam gi visa tai auginama,
1316 11|               padarų, nesirūpinti jais ir neturėti.~    - Ak, koks
1317 11|                się nie myśli. Taip yra ir taip turi būti. Negalima
1318 11|                nesirūpinant paukščiais ir kiaulėmis - tai duoda dabar
1319 11|               nuparfumuota, elegantė - ir eina į sodną pasivaikščioti
1320 11|          tolimesnius pasivaikščiojimus ir kasdien, taip pat prieš
1321 11|                 tai ciocią lydi mamatė ir mes. Mums tai baisiai sunki
1322 11|              Nika dažnai erzina ciocią ir kasdien nustoja po truputį
1323 11|             tinkinti ciociai, nors man ir nuobodu.~    Mūsų svečiai
1324 11|                    Mūsų svečiai mėgsta ir pasivažinėti. Į ketvertu
1325 11|            pakinkytą kočą sėdas ciocia ir dėdė, mūsų dvejetas ant
1326 11|               ką kita padaryti. Tačiau ir tėveliui vežant, ciocia
1327 11|              ciocia šaukia plonu balsu ir grobsto dėdę už rankos.
1328 11|                tai erzina, jis pyksta, ir juodu pradeda bartis. Mane
1329 11|                 Mane tai labai juokina ir nuolat primena mūsų vežėjo
1330 11|          butelka arielkuos neužkimšta. Ir bijuok, kad nepasilijtų.~   
1331 11|             dėl tos baimės "pasilieti" ir dėl to, kad visą kelią baras
1332 11|                 Be to, priešais ciocią ir dėdę kiekvienas mūsų tesėdi
1333 11|           laikui dangenas pas tėvelį - ir ten jau tikras, nieko netemdomas
1334 11|              surengti kuo iškilniausią ir kuo garsiausią, tokią, kokią
1335 11|                šunų, kad būtų balsinga ir būru, kad visi, skaniai
1336 11|                nes tai tokia riteriška ir graži pramoga, bet ji kainuojanti
1337 11|            dėdė, matyti, taip pat bijo ir nemoka. Galįs, sako, pistonas
1338 11|          skruostai dar labiau paraudo, ir jis tarė:~    - Pirmų pirmiausia,
1339 11|            klausimais į vyresniuosius. Ir apskritai geriausia, kai
1340 11|             Mes jautėmės dėdės užgauti ir ilgai dar kalbėjomės, kokia
1341 11|                į Afriką medžioti liūtų ir tigrų.~    - O aš būsiu
1342 11|        išvažiuojant, greit apsirėdžiau ir išbėgau.~    Prieangyje
1343 11|                išbėgau.~    Prieangyje ir kabinete sėdėjo daugelis
1344 11|           medžiokliškai apsirėdžiusių, ir gyvai bei balsingai kalbėjo,
1345 11|                drauge šaulio pareigas, ir dar keli nepažįstami vyrukai,
1346 11|                 su šautuvais ant pečių ir spindinčiais lyg auksiniai
1347 11|             skalikų, linksmai lojančių ir kaukiančių iš to džiaugsmo,
1348 11|                buvo pasirengę keliauti ir nuobodžiavo, laukdami dėdės,
1349 11|                medžiokliškas pirštines ir žalsvą skrybėlę su erelio
1350 11|         mėgėjas, bet retai temedžioju, ir medžioklės tualetas gaišina
1351 11|        įvertinti tavo tualetą, Bolesi, ir, užuot stebėjęsi juo, ar
1352 11|            tėvelis.~    Dėdė užsimerkė ir staiga, tarsi pasiryžęs
1353 11|                būt įvykdyti kokį baisų ir nemalonų dalyką, užsimovė
1354 11|       reikalaudamas, kad ten pat sėstų ir tėvelis.~    - Wypadki chodzą
1355 11|             šalia su savo šaltu krauju ir begaline drąsa.~    Linksmai
1356 11|         pasibaigė, dar stipriau sulojo ir sukaukė šunes - ir visa
1357 11|              sulojo ir sukaukė šunes - ir visa kompanija išdundėjo
1358 11|                 atrodanti lyg sibilė - ir su savo balta, puria rankele,
1359 12|          pietumis, indais, tarnaitėmis ir Nikodemu. Virėjas važiuoja
1360 12|             ruduo, tačiau diena giedra ir šilta. Liūdnai šypsodama,
1361 12|             gamta praėjusias jaunystės ir laimės dienas, sidabriniu
1362 12|         apsiaustu gobdamos nuo smalsių ir įžūlių akių. Joks garsas
1363 12|                balti debesėliai, tylūs ir tušti pilkuoja laukai, nuo
1364 12|            vietoje artojas aria dirvą, ir blizganti žemė gedulių juosta
1365 12|       Tarnaitės krausto indus, kilimus ir kitus daiktus. Nikodemas
1366 12|                 jam tebesant pusvaikiu ir tebesimokant Rietave, tai
1367 12|        medžioklės. Pats ponas kukorius ir trys kukčikai važiavę į
1368 12|           pintinėles, einame su mamate ir ciocia pagrybauti, kol susirinks
1369 12|              Paupėlyje, ant sidabrinių ir smaragdinių samanų, baltuoja,
1370 12|           samanų, baltuoja, geltonuoja ir raudonuoja grybų galvelės.~   
1371 12|          šaukia mus, kad jį išrautume, ir savo ranka deda jį į pintinėlę.
1372 12|           nemėgsta gyventi atsiskyręs, ir džiaugiamės, rasdami vis
1373 12|              Ciocia Karusia krūptelėjo ir pagrobė mamatės ranką.~    -
1374 12|                nebenorėjo nė grybauti, ir grįžome į aikštę.~    Dar
1375 12|             Dar minutę paskalijo šunes ir nutilo. Atsiliepė vienas
1376 12|              bosas, paskui baritonas - ir koncertas pasibaigė.~   
1377 12|               pakėlė kitas trimitėlis, ir trečias, ir ketvirtas. Vienas
1378 12|                trimitėlis, ir trečias, ir ketvirtas. Vienas skardenos
1379 12|       trimitėlių šūkiai, pilni gyvybės ir galios. Rodės, kad tai miško
1380 12|              taurages. Pagaliau nutilo ir jie. Neilgai trukus išgirdome
1381 12|               trukus išgirdome kalbant ir juokiantis, ir aikštėje
1382 12|       išgirdome kalbant ir juokiantis, ir aikštėje pasirodė medžiotojai.
1383 12|       Pryšakyje ėjo dėdė Boleś - gyvas ir sveikas, nepaisant ciocios
1384 12|            ciocios Karusios nujautimų, ir ne tik sveikas, bet dar
1385 12|                    Matau dar tave gyvą ir sveiką, Boleczku drogi!
1386 12|        medžioklės karalius.~    - Taip ir turi būti. To ci się przecież
1387 12|              przecież należy. Sveikinu ir didžiuojuos savo vyru.~   
1388 12|       didžiuojuos savo vyru.~    Dėdei ir ciociai taip savo jausmus
1389 12|               tėvelis. - Boleś nušovė, ir gana.~    - Tiesa, pasitaiko
1390 12|                   Tiesa, pasitaiko juk ir aklai vištai grūdas. Bet
1391 12|         aiškiai girdėjau.~    - Šoviau ir aš, bet pro šalį.~    -
1392 12|               tikiu, kad Boleś kliudė, ir dar į pat širdį.~    - Bet
1393 12|               savo netikėjimo. Teturie ir jis satisfakcijos. Ar nematai,
1394 12|                nematai, kaip džiaugias ir didžiuojas?~    - Matau
1395 12|                didžiuojas?~    - Matau ir mirštu juokais. Gerai, apsimesiu
1396 12|            Duodu Bolesiui ženklą šauti ir pats drožiu tiesiai į širdį.
1397 12|              stirnos.~    - Komedijos! Ir jis visai negirdėjo tavęs
1398 12|                šaudamas jis užsimerkia ir taip yra išsigandęs, kad
1399 12|           išsigandęs, kad nieko nemato ir negirdi.~    Gerai supratau,
1400 12|            nušovė stirną, bet supratau ir tai, kad reikia "trzymać
1401 12|              puikiais, šakotais ragais ir grakščia, išmintinga galvele
1402 12|             greitas kaip vėjas, vikrus ir gracingas, dabar tįsojo
1403 12|         gracingas, dabar tįsojo sunkus ir nejudrus kaip uolos luitas.
1404 12|            luitas. Suskaudo man širdį, ir pamaniau:~    "Kaip gera,
1405 12|             stirnos nepaprastą gražumą ir didumą. Ciocia Karusia žiūrėjo
1406 12|               turi puošti tavo kambarį ir nuolat minėti, że masz męża
1407 12|           šauliai šildės bigosą, kurio ir jiems patiekė mamatė. Nikodemas
1408 12|         senojoje žemėje viskas nuobodu ir seniai žinoma. Bet nuo šios
1409 12|            agnus šaulys, net šokterėjo ir gal būtų neiškentęs neatidengęs
1410 12|          įsimaišęs juokaudamas į šneką ir nebūtų jos nukreipęs kiton
1411 12|                žvilgterėjo į kits kitą ir nutilo. Bet niekas negalėjo
1412 12|                po pietų pasišaukė mane ir, duodamas dvidešimt kapeikų,
1413 12|                 nusipirk saldainių sau ir broliams.~    Pavalgę medžiotojai
1414 12|         graudžiai atsisveikino su dėde ir, jam besitolinant, vėl su
1415 12|             kad saldainių būtų daugiau ir skanesnių. Įeidama į krautuvę,
1416 12|               su panieka pasakė ciocia ir, valandėlę patylėjus, tarė
1417 12|              nustebus pažiūrėjo į mane ir į ciocią. O aš, nenusimanydama,
1418 12|           blogai padariusi, išsigandau ir pastačiau akis.~    - Pirmų
1419 12|        pirmiausia, krautuvėse, gatvėse ir apskritai viešose vietose
1420 12|         tikroji motina - pani z panów, ir jos, kažkokios Kazlauskaitės,
1421 12|           lūpas žaibu pralėkė šypsena, ir nuo jos sutirpo mano išgąstis.~    -
1422 12|             žiemos vakarais su šeimyna ir dainavimas - do czego to
1423 12|           žemaitiškus žodžius, kartais ir jų manieros nėra tinkamos
1424 12|              nesutikti su jos nuomone. Ir kalbėjo toliau suerzintu
1425 12|         vargšas, taip susirūpinęs ūkiu ir reikalais, galima sakyti,
1426 12|              žiūrėdama tolybėn. Nutilo ir ciocia Karusia ir sėdėjo,
1427 12|               Nutilo ir ciocia Karusia ir sėdėjo, keistai sučiaupusi
1428 12|              ūmai rados man nemalonūs, ir nutariau nevalgyti nė vieno.~
1429 13|        barstančiais saujas kibirkščių, ir su violetinio atlaso rūbu.
1430 13|               lyg žibutės, koks baltas ir permatomas lyg porcelianas
1431 13|            tematau, nes gyvena tolokai ir tik retkarčiais teatvažiuoja
1432 13|                vyras buvo toks negeras ir nemandagus, kad ji netrukus
1433 13|             pas savo mamą. Žiūriu į ją ir mąstau, koks baisus žmogus
1434 13|              tokios stebėtinos ponios. Ir vaizduojuos jį panašų į
1435 13|                    Ji pažiūrėjo į mane ir pašaukė pas save.~    -
1436 13|               Drovėdamos nuleidau akis ir neatsakiau nieko.~    -
1437 13|          nusijuokė, pakalbėjo su manim ir pakvietė atvažiuoti pas
1438 13|                išimtinio asmens mamatė ir padarys išimtį, - tariau
1439 13|                mums to poniško dosnumo ir tos nonšalancijos. Jei norime
1440 13|             Vaisių šįmet tokia begalė, ir tokie jie pigūs, kad tiesiog
1441 13|         ištisas dienas kaišia obuolius ir grūšes. Nieko daugiau, tik
1442 13|               vyksta, - pridėjo tyliau ir atsiduksėjo.~    - Tur būt,
1443 13|                Jau man jis lig šiol! - ir ponia Gužauskienė su savo
1444 13|              Tik dėdienė Aleksandrienė ir ciocia Karusia labai pasipiktino.
1445 13|             Karusia labai pasipiktino. Ir ciocia Karusia tarė:~    -
1446 13|      kovojančius dabar žaliajame lauke ir nė kiek apie savo pareigas
1447 13|               gerbiamaisiais veikalais ir kalbėti apie lengvabūdesnius
1448 13|                dalykai nelabai terūpi, ir paskui gailis, bet jau per
1449 13|               gražiai apdarytus.~    - Ir būsiu laimingas, sulaukęs
1450 13|            neįvykus, laimės man tiekia ir lengvabūdiškesni dalykai,
1451 13|              lengvabūdiškesni dalykai, ir dėl to paduodu sumanymą
1452 13|                sumanymas labai patiko, ir visos ponios ėmė prašyti,
1453 13|           sakės norįs pirma paklausyti ir prašė mamatę paskambinti.
1454 13|            pradžios dainavo itališkai, ir nesupratau nė vieno žodžio,
1455 13|                 išskyrus ponias Mariją ir Bronislavą.~    - Manęs
1456 13|                     Kaip visados, taip ir dabar esu tos nuomonės,
1457 13|                vyrą laimingą, - rimtai ir išdidžiai atsakė ciocia
1458 13|                     O aš manau kitaip. Ir užuot skrajojus abstrakcijose,
1459 13|          įtikins. Visados mėgau muziką ir pas tėvus daug grodavau.
1460 13|                 ėmiau vis mažiau groti ir netrukus visai lioviaus.
1461 13|              mumyse, bet mūsų "galvose ir viešpačiuose'.~    - Kam
1462 13|        priežasčių susideda po truputį, ir teatsispiria prieš jas tas,
1463 13|             tikrai, giliai myli muziką ir negali be jos gyventi, -
1464 13|                vis apie ūkį, apie vyrą ir vaikus ir, matyti, labai
1465 13|               ūkį, apie vyrą ir vaikus ir, matyti, labai buvo patenkintos
1466 13|               baisiausio nuotykio.~    Ir mamatė papasakojo, kas atsitiko
1467 13|                  tarė ponia Bronislava ir pabučiavo mamatę.~    Įtarpiais
1468 13|               pasiliuosavęs nuo kortų, ir, atsisėdęs prie ponios Bronislavos,
1469 13|          ciocia piktai žiūri į tą pusę ir nekantriai kramto lūpas, -
1470 13|       šelmiškai juoktis, ciocia stojas ir, paėmus dėdienės Aleksandrienės
1471 13|              jau per ilgai sėdėjome. - Ir eina į tą salono galą, kur
1472 13|              kur sėdi ponia Bronislava ir dėdė Boleś.~    O sugrįžus
1473 13|         sutinku su tavim, Karusieczko, ir suprantu, kad tai užgauna
1474 13|              įsimaišė į panelių būrelį ir taip prabilo:~    - Seniai
1475 13|                toks panelių būrelis, - ir aš prie jo priklausiau, -
1476 13|              būti naudingos visuomenei ir šviesti liaudį.~    Bet
1477 13|       nešukuoti, puslaukiniai...~    - Ir to laiko ne taip jau pervirš.
1478 13|              švarumo, kad jų tarpe esą ir labai gabių, kad, išvažiavus
1479 13|              domėtis tuo pasikalbėjimu ir reikšti savo nuomonių.~    -
1480 13|          labiau ims snausti prie darbo ir dar daugiau vaginėti.~    -
1481 13|               ponia Konarskienė.~    - Ir kame juos mokyti? Į gyvenamąjį
1482 13|              negeistino palikti.~    - Ir ką nors pasiimti.~    -
1483 13|                reikia, tai reikia kiek ir pasiaukoti, jei ne, tai
1484 13|               mokyti tikybos, skaityti ir rašyti, o aukštesnysis mokslas
1485 13|         vekselių parašus. Dar kiti net ir skaityme matė didelio pavojaus.~    -
1486 13|              skaityti vien maldaknyges ir šventųjų gyvenimus? O jei
1487 13|              pradės rašyti prieš ponus ir lenkus. Atminkite mano žodį.~    -
1488 13|               išmokęs jis gali meluoti ir keikti. Skaitymas - tai
1489 13|              Man, gyvenusiam Anglijoje ir Belgijoje, tas klausimas
1490 13|            klausimas seniai išspręstas ir pabaigtas, - tarė ponas
1491 13|               jų kalba tokia mužikiška ir nekultūringa.~    - Kad
1492 13|               tat. Sunkiausias dalykas ir yra tas kalbos klausimas.
1493 13|                sugrįžusios iš Varšuvos ir Rygos "pensijų", sunkiai
1494 13|              Tarvydas, atėjęs į saloną ir sužinojęs, apie ką kalbama. -
1495 13|           daugiau nieko. Bet gali būti ir kitaip. Kiekvienas tarnas
1496 13|               tik lojalumas, lojalumas ir dar kartą lojalumas. 63-
1497 13|              mums lojaliems, lojaliems ir dar kartą lojaliems, ar
1498 13|               rodo tamstos aukso širdį ir norą aukotis - gražiausius
1499 13|             Peterburge aukštas vietas, ir jis sakės geriausiai viską
1500 13|               žinąs iš pačių šaltinių. Ir šiaipjau nelabai kas kart