Part

1501 13|        lenkmetį buvo pabėgęs į Paryžių ir ten išėjęs aukštuosius mokslus,
1502 13|             susipažinęs su Mickevičium ir kitais garsiais žmonėmis.~    -
1503 13|             pašoks, kad nebūtų nuobodu ir kad vakarienė atrodytų skanesnė, -
1504 13|                skanesnė, - tarė mamatė ir ėmė skambinti valsą.~   
1505 13|            valsą.~    Panelės nudžiugo ir tuojau pradėjo sukiotis.
1506 13|           pusėje savo sielos papildinį ir vainiką.~    - Duos dievas,
1507 13|            Jonavičius pasilenkė arčiau ir tyliai tarė:~    - O jei
1508 13|            tarė:~    - O jei jau radau ir negaliu pasiekti?.. ~   
1509 13|               nuleido akis ant klavišų ir stipriais akordais užbaigė
1510 13|         žaisdamas su savo "breliokais" ir retkarčiais mėtydamas žvilgesį
1511 13|                   Ne. Klausau ištarmės ir pildau...~    Belaukdami
1512 13|        šiandien ne tik medžioklės, bet ir lošimo karalius, nes iš
1513 13|          bėdinas? - nustebo tėvelis. - Ir aš laimėjau: Boleś laimėjo
1514 13|              kurią vedu, - atsakė dėdė ir, nieko nepaisydamas, nuvedė
1515 13|           nuvedė savo damą į valgomąjį ir atsisėdo šalia jos. Ponios
1516 13|                Ji žvilgterėjo į mamatę ir kinktelėjo savo grakščią
1517 13|            kalbą. Jis kalba sklandžiai ir dailiai, tačiau iš tų kalbų
1518 13|             jis giria save, savo sūnus ir namų šeimininkus.~    -
1519 13|          kalbėtojas atsikreipė į retus ir mylimus Gedimino pilies
1520 13|               laikas pasitraukęs atgal ir kad tai esanti vestuvių
1521 13|               kalbėjęs į jaunavedžius. Ir kai jis dabar kreipiąsis
1522 13|       kreipiąsis į tą pačią pusę, kaip ir tuomet, tai esąs dar tikresnis,
1523 13|                pat meilė, kad visuomet ir jiedviem patiem rodytųs,
1524 13|          išbėrė visą maišą komplimentų ir pavadino ją "matka ludu".
1525 13|              pavadino ją "matka ludu". Ir niekas negalįs taip atjausti
1526 13|          negalįs taip atjausti mamatės ir taip prieš ją už tai nusilenkti,
1527 13|            privažiavo Paryžiaus laikus ir pasakojo, kaip sykį drauge
1528 13|           kunigaikštienę Čartoriskienę ir kaip paskui Mickevičius
1529 13|     Mickevičius nuvedęs jį į savo butą ir ten jis nakvojęs vienoje
1530 13|        nakvojęs vienoje lovoje su juo. Ir kaip, jam maža esant vietos,
1531 13|          pasakęs komplimentus panelėms ir pavadinęs jas vaidilutėmis, -
1532 13|                Rymą pas Pijų IX!~    - Ir Pijus IX paklausė: ar tai
1533 13|                buvo poniai Bronislavai ir dėdei Bolesiui. Dėdė, rodės,
1534 13|            rodės, nieko daugiau nematė ir negirdėjo, kaip tik savo
1535 13|           nesiliaudama juokės, kalbėjo ir retkarčiais žiūrėjo besijuokiančiomis
1536 13|            žvilgsnius į jųdviejų pusę, ir matyti buvo, kad gaudė ausimis
1537 13|            gildyti kam nors širdį, net ir juokais.~    - O man visai
1538 13|                 tarė vėl mamatė, - kad ir pono Tarvydo kalba praėjo.
1539 14|               tavęs nenoriu to girdėti ir prašyčiau niekados neliesti
1540 14|             temos.~    Po pietų ciocia ir dėdė su Žužu ir tarnaite
1541 14|           pietų ciocia ir dėdė su Žužu ir tarnaite išvažiavo pas dėdę
1542 14|                 kaip ten priėmė Bolesį ir Karusią. Įvažiuojant į kiemą,
1543 14|          išplėš savo širdį iš krūtinės ir padės jiems po kojų. Aleksandras
1544 14|        miegamąjį.~    Nubėgau į saloną ir, pažvelgus pro langą, pamačiau
1545 14|          pabučiavau jos abidvi rankeli ir ji pasilenkė pabučiuoti
1546 14|                tuos žibančius lašelius ir tariau:~    - Aš ciocios
1547 14|           ciocios nemyliu, mamate, kad ir tiek dovanų duoda! Aš tik
1548 14|           myliu...~    - Reikia mylėti ir ciocią, Irusia, visus, -
1549 14|              Aš netrukus pareisiu.~    Ir nuėjo į sodną, o aš grįžau
1550 14|            jutau, kad visi visi kalti, ir nemylėjau visų. Nuėjau pas
1551 14|            šaltai pabučiavau jam ranką ir širdį sopama nuėjau kalbėti
1552 14|          kalbėti poterių su broliukais ir gulti. ~MAMATĖS UŽRAŠAI ~   
1553 14|             mano žaizdelės kiek užgis, ir paskui vėl kantriai kentėsiu
1554 14|             Kad ne tos Karusios adatos ir kad ne Liudviko iritacija
1555 14|             Darau duris, o ten - Boleś ir Domeikienė! Taip nustebau
1556 14|              Domeikienė! Taip nustebau ir rados taip drovu, kad nebeatmenu,
1557 14|            rodos, tariau "przepraszam" ir žaibu nubėgau atgal. Netrukus
1558 14|       pertraukiau, tokia man buvo gėda ir taip koktu kalbėti apie
1559 14|             Atleidžiu jai visas adatas ir iš visos širdies jos gailiuos.
1560 14|              nenori tikėti savo akimis ir stebėdamasis klausi save:
1561 14|                 ar tai iš tikrųjų?~    Ir kaip juodu susižinojo, kame
1562 14|        Liudvikas nemėgsta Domeikienės. Ir man dabar jos grožis visados
1563 14|          šlykščių šlykščiausią varlę - ir vis tebejaučiu ant pirštų
1564 14|            mąstyti apie savo silpnybes ir apie tai, kaip jos būtų
1565 14|              esant kitokioms sąlygoms, ir jei nepasireiškia, tai kaip
1566 14|             varginga tarnystė. Jei jis ir duoda kartais trumpų laimės
1567 14|               sugauti žūt būt, nerėkia ir nesidrasko, jos neradęs,
1568 14|             besimelsdamas "už dūšeles" ir paskyrė sau palaidoti.~   
1569 14|         pobożny". Bet ar "ponai" - ne? Ir kaip dar, tik didesne skale.
1570 14|              geriausiu tėvu. Jei tėvas ir baudžia, jei tėvas ir spaudžia,
1571 14|            tėvas ir baudžia, jei tėvas ir spaudžia, jie žino, kad
1572 14|             daro mylėdamas, jų naudai, ir nusižeminę bučiuoja tą baudžiančią
1573 14|       skriaudžiami, nekaltai kankinami ir nuolat kyla prieš poną. "
1574 14|          dešimtį, turėjo tris dukteris ir du sūnu, visi išmirė lig
1575 14|              miestelio gale, pakapyje, ir daržo sklypelį. Visoje trobelėje
1576 14|             išnešė paskutinį priegalvį ir antklodę. Ir gyvena sau
1577 14|       paskutinį priegalvį ir antklodę. Ir gyvena sau senelis vienas
1578 14|                  gauta nuo manęs višta ir iš kažin kur priklydusi
1579 14|              ant dievo, kurs tai leido ir visus artimuosius iš jo
1580 14|            nabageli, kad jau nebegera, ir pradieje sakyti dispazicijas,
1581 14|           nuslabniejusi. Aš pasilenkįs ir veizu. "Papuneli, kuo tap
1582 14|              dabar." Pasiiemiau kningą ir meldous, kap tas kad saki.
1583 14|             atbiega Mažrimieni, suieja ir kiti. Bet dar ne tujau miri.
1584 14|                 munij runkas nubučiava ir vis saka: "Neapleiskit tieveli,
1585 14|              žuodžius: "Jiezau tykusis ir nužemintas širdijs" - Marcelis
1586 14|         nužemintas širdijs" - Marcelis ir neblika.~    Puo Marcelis
1587 14|                vaka kiaukšt, kiaukšt - ir neblika. Lai būn švenčiausiuoji
1588 14|                tas kad saki. Bet tujau ir pradedu gijduoti: ~    Stuovi
1589 14|               kad pats viešpats dijvas ir anuo švenčiausiuoji muotineli
1590 14|               kentieje. Tik diekavuoti ir diekavuoti munij rek puonou
1591 14|          sulaukęs ar čia atėjęs, šneka ir šneka.~    Kartais gaunu
1592 14|               šneka.~    Kartais gaunu ir prisijuokti. Šiandien pasigyrė
1593 14|          pavargėliams. Širdį turi gerą ir pats duoda, kam reikia ir
1594 14|              ir pats duoda, kam reikia ir kam nereikia, tai kodėl?
1595 14|               tai kodėl? Mano nuomone, ir čia ta pati priežastis:
1596 14|           ypatybių, kurių pats stinga, ir dar iškeltų lig aukščiausios
1597 14|           buvus išlaikyta pusiausvyra, ir ką vienas būtų sugadinęs,
1598 14|                kitu: vengti iritacijos ir daryti, ką liepia sąžinė.
1599 14|              nemoku atvirai priešintis ir pasiduodu čia savo prigimčiai,
1600 14|       greičiausiai lenda į savo kaušą, ir jei ką daro, tai giliai
1601 14|               šiandien visas pasaulis, ir mane visą apsiautė rudens
1602 14|          auksiniu kilimu, o ant jo šen ir ten raudonuoja purpuriniai
1603 14|                nuskendusių amžinybėje, ir tų mirusių lapų, ir nužydėjusių
1604 14|        amžinybėje, ir tų mirusių lapų, ir nužydėjusių gėlių, ir debesėlių,
1605 14|            lapų, ir nužydėjusių gėlių, ir debesėlių, nuplaukusių į
1606 14|           nuplaukusių į nežinomą tolį, ir išlėkusių į dausas paukščių... ~   
1607 14|               per ūkanotus laukus ~    ir per nuliūdusį mišką ~   
1608 14|              Karusia, dėdė Boleś, Žužu ir tarnaitė.~    - Nesitikėjot
1609 14|                 Matot, pasiilgome jūsų ir parvažiavome greičiau, -
1610 14|                   Ciociai persirėdžius ir su darbeliu rankoj atsisėdus
1611 14|                 Koks vaikų auklėjimas! Ir norint negalima esą nieko
1612 14|             faut.~    - Ką darysi, kad ir Aleksandras - gal taip pat
1613 14|        Aleksandrui toli lig to meilumo ir vaišingumo, kuriuo pasižymi
1614 14|           kuriuo pasižymi Liudvikas. O ir Aleksandrienė su visu savo
1615 14|               kaip Liudvikienė. Dėl to ir sugrįžau greičiau.~    -
1616 14|            keistai jungiasi moterystės ir taip retai teviešpatauja
1617 14|              kabojo viršum mano galvos ir kokia laimė, kad jis ant
1618 14|            salone, ciocia pašaukė mane ir tarė:~    - Kadangi mano
1619 14|           liečia tave, tai pasiklausyk ir tu.~    Paskui kalbėjo toliau:~    -
1620 14|                gautų tinkamą auklėjimą ir mokslą, tad lavinsime Irusią
1621 14|           mokytojus, muzikos lekcijas. Ir šiaipjau elgsimės su ja
1622 14|              jei ji stengsis būti gera ir paklusni, duosime ne tik
1623 14|                    Irusia atrodo rimta ir mandagi mergelė, - tarė
1624 14|                netieks mums nemalonumų ir mokės įvertinti tai, ką
1625 14|                Pagrobiau mamatės ranką ir, prisiglaudusi prie jos,
1626 14|           namie. Irusia, padėkok dėdei ir ciociai.~    Nejudėjau iš
1627 14|                tyliai mamatė. - Ciocia ir dėdė trokšta tavo laimės.~   
1628 14|                   Man gaila mamatės... ir visų... ~    Čia ašaros
1629 14|               Irusia, nebijok! Tėvelis ir mamatė tavęs neleis, - ramino
1630 14|               Nika! Aš mirsiu be jūsų! Ir žinai, kaip ciocia nuolat
1631 14|               kaip ciocia nuolat bara, ir dėdė toks nervingas...~   
1632 14|           žinau, ką padarysim. Ciociai ir dėdei išvažiuojant, tu pasislėpsi
1633 14|              jau žinau, kad jei mamatė ir tėvelis lieps važiuoti,
1634 14|            tėvelis lieps važiuoti, tai ir reiks. Todėl, atsisėdus
1635 14|            verkiau. Nika liovės piešęs ir sėdėjo susirūpinęs. Po valandėlės
1636 14|                valandėlės atėjo mamatė ir, glamonėdama mane, tarė:~    -
1637 14|           malonę, o tu - tuojau birbti ir bėgti. Gražu! Ar bent supranti,
1638 14|               jai negalėsim duoti. Juk ir aš ją labai myliu, ir man
1639 14|              Juk ir aš ją labai myliu, ir man be galo skaudu būtų
1640 14|                 dabar kalbėjo smarkiai ir griežtai; visuomet blankus
1641 14|             Egzageruoji, kaip visados, ir dėl to esi nesukalbama.
1642 14|            pakalbėsime, - tarė tėvelis ir išėjo.~    Tačiau šį kartą
1643 14|         ciocios malonės visai netekau, ir per tas paskutiniąsias dienas
1644 14|               buvo toks, kaip visados, ir negalima buvo numanyti,
1645 14|            rutes, vėjas daužo langines ir kaukia kamine, padangėse
1646 14|            Šiandien jau išvažiavo dėdė ir ciocia, o su jiedviem ir
1647 14|               ir ciocia, o su jiedviem ir tėvelis palydėti jųdviejų
1648 14|               atveš mums mokytoją. Kad ir bjaurus oras, mums labai
1649 14|           reikia, pamokslo nuo ciocios ir priekaištų, kad esą matyti,
1650 14|             mėgstame dažnai būti. Nika ir Jonelis tuojau ėmė naudotis
1651 14|               aukštą karietą iš kėdžių ir, atsisėdę su ilgais botagais,
1652 14|               Tarnaitės tvarko ciocios ir dėdės gyventus kambarius
1653 14|               dėdės gyventus kambarius ir rengia kambarį mokytojai,
1654 14|           mokytojai būtų pas mus gražu ir gera, labai jos laukiu,
1655 14|     rekomendavo, rašė, kad esanti gera ir mylinti vaikus.~    Ir mamatė
1656 14|            gera ir mylinti vaikus.~    Ir mamatė šiandien linksma.~    -
1657 14|              Pietūs buvo labai linksmi ir guvūs, nes, mamatės ir mūsų
1658 14|         linksmi ir guvūs, nes, mamatės ir mūsų nuomone, reikėjo giliai
1659 14|              lytus liovėsi dulksnojęs, ir žvilgterėjo saulė. Tad pavalgę,
1660 14|          šnabždūs lapai pavirto šlapia ir sunkia nešvarios spalvos
1661 14|                 tarp rugienų ražų, šen ir ten dreba liūdnos violetinės
1662 14|            mamate. Tad visur užeiname: ir pas senelį Lukošių, ir pas
1663 14|                 ir pas senelį Lukošių, ir pas Topilę, ir pas bobutę,
1664 14|                Lukošių, ir pas Topilę, ir pas bobutę, kol krepšiukas
1665 14|              jūs dar labai trokštumėt, ir noriu jums to džiaugsmo
1666 14|               patiekti. Pakelkit balių ir pakvieskit Žvirbliukus.~   
1667 14|            pakvieskit Žvirbliukus.~    Ir buvo labai iškilni puota,
1668 14|               mamatei grojant. Sutemus ir mūsų svečiams išėjus, mamatė
1669 14|          nebėra, taip visur dabar tylu ir tuščia, - pasakiau aš.~    -
1670 14|           tuščia, - pasakiau aš.~    - Ir visi lizdeliai tokie liūdni
1671 14|            visi lizdeliai tokie liūdni ir tušti, - pridūrė Jonelis.~    -
1672 14|           paukšteliai lizdelyje.~    - Ir taip pat trys, kaip tame
1673 14|             brangiausieji paukšteliai, ir kaip mums gera drauge! Tai
1674 14|             mūsų laimingiausi laikai - ir mano, ir jūsų. Bet ateis
1675 14|         laimingiausi laikai - ir mano, ir jūsų. Bet ateis laikas -
1676 14|             laikas taip greit lekia! - ir išskrisite iš lizdelio...
1677 14|              išskrisite iš lizdelio... ir tuščias paliks lizdelis...~    -
1678 14|          Mokytis, paskui darbuotis sau ir kitiems.~    - O mes ir
1679 14|                ir kitiems.~    - O mes ir vėl parlėksime, mamate.~    -
1680 14|              taip, kaip dabar. Tuščias ir liūdnas liks lizdelis. Ir
1681 14|              ir liūdnas liks lizdelis. Ir tik mudu su tėveliu - du
1682 14|         paukščiu - nuliūdę betupėsime. Ir kuomet nors parlėkę neberasite
1683 14|             kurią juodą naktį sugriaus ir patį lizdelį... Norėčiau
1684 14|            tokiais mažais paukšteliais ir ilgiau galėčiau jus laikyti
1685 14|               Žinoma, kad noriu! Noriu ir nenoriu. Būsite tie patys,
1686 14|               patys, bet ne tokie pat. Ir mylimos jūsų akelės, kurias
1687 14|          pačios, bet nebe taip žiūrės, ir jūsų šilkiniai plaukeliai
1688 14|                vaikeliai. Ak, bet esti ir kitaip...~    Ūmai antrame
1689 14|           išsigandę pašokome iš vietos ir nubėgome žiūrėti. Už lango
1690 14|               Už lango juodavo naktis, ir nieko nebuvo matyti nei
1691 14|                Likimo simfonijoje?~    Ir, vėl atsisėdus už pianino,
1692 14|                be galo liūdną melodiją ir dainuoti rečitatyvu: ~   
1693 14|              šaltam savo glėbyje! ~    Ir nėra man galios sustoti,
1694 14|               nėra man galios sustoti, ir nėra man galios išvengti. ~   
1695 14|            viena.~    Baisu man rados, ir tariau mamatei:~    - Mamate,
1696 14|                 Mamatė uždarė pianiną, ir nuėjome į valgomąjį, kur
1697 14|             paveikslėlius. ~* * * ~    Ir praėjo viskas, ir prabėgo...
1698 14|                      Ir praėjo viskas, ir prabėgo... Praėjai ir tu,
1699 14|          viskas, ir prabėgo... Praėjai ir tu, o motin mano, į dausas
1700 14|          stengeis iškreiptą toną, ~    ir grožį jau matai, už viską
1701 14|           kvapios kaip tos rožės, ~    ir tavo liūdnos akys man šypterės