Part

 1 1 |       pirmąjį savo darbo vaisių jai paaukoti. Už savo pinigus
 2 1 |        dengės galvą nuo saulės. Jai taip einant, visai saulės
 3 1 |     sušukau pribėgus ir liemenį jai apkabinus.~    O ji, su
 4 1 |         mamatės ir, bučiuodamas jai ranką, tarė:~    - Puoniteli,
 5 1 |     visi tie aitvarai ir kaukai jai tarnauja. Pabaigus jai,
 6 1 |   kaukai jai tarnauja. Pabaigus jai, paklausiau:~    - Ar esi
 7 2 | raudonos lyg kraujas.~    - Kas jai pasidarė? - klausė mamatė.~    -
 8 2 |       kerčią ir, vėl glostydama jai veidelį, tarė:~    - Klausyk,
 9 2 |        niekados šaunaus žodelio jai nepasako, tik stengias kaip
10 2 |         stengias kaip galėdamas jai įtikti. Jai truputį galvą
11 2 |      kaip galėdamas jai įtikti. Jai truputį galvą suskaudus,
12 3 |        kas nors pertraukia, vos jai groti pradėjus. Ar šeimininkė
13 3 |      nėra. Žinau, kad skaudu ir jai. Matau, kad tuomet jos veide
14 3 |           Siela vis nerimsta... Jai ilgu plačiojoje žemėj,~   
15 3 |      ilgu plačiojoje žemėj,~    jai dieną ir naktį tikroji vaidinas
16 3 |      nuo ponios.~    - Nedaviau jai jokio pieno nei mėsos. Ji
17 3 |   pasakius dėl to atpylusi, kad jai taip parankiau nešti į ledinę,
18 3 |    paklausė, kodėl jis patiekęs jai tokio nerimo, riteris taip
19 4 |        tarnavo, kaip meilinaisi jai?~    Ūmai klebonas smarkiai
20 4 |         Ir skliauto giesmė buvo jai laukiama, ~    O žemės daina
21 6 |         bet kaip paseno, pavedė jai prižiūrėti daržus, kad turėtų
22 6 |      akimirksniu šoka nuo lovos jai ant peties ir tol limenas,
23 6 |      prie jos veido. Tad nebėra jai kitos išeities, kaip abudu
24 6 |        nes tas dalinimas tiekia jai didžiausio džiaugsmo.~   
25 6 |        pana Verusia, kaip baisu jai bus visiškai apakus. Atmintyje
26 6 |       apsivylusi, tartum viskas jai, kaip ir mamatei, nuobodžios
27 7 |      melsvu šilkiniu rūbu, kurs jai taip tinka.~    Tėvelis
28 7 |      kanapoje, ėmė rekomenduoti jai tuos ponus! Pasirodė, kad
29 7 |   mamatė, būdama svočia, turėjo jai padėti. Dviejų jaunosios
30 7 |         veidrodį, laukdama, kol jai prisegs veliumą.~    - Ką,
31 7 |  vainikėliui, kurį mamatė įsegė jai tarp veliumo raukšlių ir
32 7 |               Daugiau to nebus, jai nenori. Nepyk, Paulinka...~   
33 7 |       jaunajai kažkokį valgį ir jai atsisakius paimti, jaunasis,
34 8 |        ant juokų ir lai nedarąs jai gėdos, o nemokėdamas šokti,
35 8 |       ėmė prašyti, kad kas nors jai pritartų, nes "niekam nepritariant,
36 8 |        garbę gavome užgimę,~    Jai ir neturim leist pražūt. ~   
37 8 |        mažmožius iš savo žaislų jai lauktuvių ir nuėjome.~   
38 8 |    Kazelė danguje.~    - Bet ar jai neliūdna be savo mamatės?
39 8 |   Kazimierienės, meiliai glosto jai galvą, ir sugraudinta Kazimierienė
40 8 |    Irusia nepasigailėjo to, kas jai buvo brangu, - atsakė mamatė.~   
41 8 |        apsiversti ant šono, vis jai reikia taip pat aukštynaka
42 8 |   lėlutė. Kazelė toli toli. Ten jai erdva, šviesu, linksma.~   
43 9 |    kokiai nors idėjai, tarnauti jai visą gyvenimą - tuomet būčiau
44 11|         binoklius, kurie kabojo jai ant auksinės grandinėlės,
45 11|      matyt, galingiausioji, nes jai aukojama daugiausia poterių
46 11|        mes sakytume labą dieną, jai lovoje tebesant. Tad einame
47 11|      vaikščioja po visus namus. Jai malonu esą minėti senus
48 11|     pramoga, bet ji kainuojanti jai visados daug nervų. Per
49 12|    atsakė už mane mamatė. - Dar jai yra laiko pasaulio kodeksą
50 13|        pūkeliais apsiūtu. Kokie jai vešlūs plaukai, kaip linai,
51 13|         Irusią, Bronciu, - tarė jai mamatė, pažvelgus į mane. -
52 13|           ženklas, kad kas nors jai nepatinka. Pagalios, poniai
53 13|        tolydžio kas nors gadino jai ūpą. Bet blogiausia atsitiko
54 13|        ne gana, Bronciu? - tarė jai mamatė. - Taip nemalonu
55 13|             O man visai ne! Tai jai už visas tas adatas, kuriomis
56 14|       Vargšė Karusia! Atleidžiu jai visas adatas ir iš visos
57 14|       aštuonerius metus, laikas jai mokytis kaip reikiant. Dėl
58 14|         mokės įvertinti tai, ką jai padarysime.~    Man ūmai
59 14|        Juk tokio išlavinimo mes jai negalėsim duoti. Juk ir