Part

 1 2 |     mamate, bus tokios pat, kaip mes? Ar mes galėsime pažinti
 2 2 |         tokios pat, kaip mes? Ar mes galėsime pažinti kits kitą?~    -
 3 2 |         mamatė eina su bobute, o mes su Žvirbliukais siaučiame,
 4 3 |          Mamate, kaip gaila, kad mes negyvenome seniau, kol buvo
 5 3 |       šitas atskardis, ant kurio mes stovime. Ant jo įžulnių
 6 3 |        paslėptąją viltį. - O kad mes ją šiandien čia sutiktumėm,
 7 3 |         kur žinai, kad nėra? Juk mes nepažįstame visų žmonių.
 8 3 |      mums pasirodyti dėl to, kad mes ne vargšai našlaičiai, bet
 9 3 |          riterėlis pasaulyje, ir mes čia, namie, pasiilgę ir
10 4 |        naudos, naudos.~    - Bet mes jį taip mylim, - atsiliepiau
11 4 | valstybių tarpe. Kaip gaila, kad mes nesulauksime, ką, klebonai?~    -
12 4 |         visur turi būti ponai, o mes - jų liokajai, chudopachołki.
13 4 |          tokį purvyną?~    Užtat mes visi sujudome, gailėdamies
14 4 |        ant stalo. Iš to išgąsčio mes języka w gębie zapomnieliśmy.
15 4 |          ima griežti greičiau, o mes, susikibę į poras, sukamės
16 4 |         dar kitokius šokius, bet mes su mamate grįžtame jau į
17 5 |  pasisakė eisiąs į pievas ir kad mes atneštumėm jam tenai pusvakarius.~   
18 5 |        visa žemė, prisidėkime ir mes prie to džiaugsmingo choro.~   
19 5 |     paėmė puodelį rūgusio pieno, mes - kitus reikiamus daiktus,
20 5 |         pasisukęs mūsų linkui. O mes jam pasakojame įvairias
21 6 |        salono, ausis užkimšus, o mes gėrimės kaip koncerte.~   
22 6 |          iš praėjusių laikų. Bet mes labiausiai mėgstame klausyti,
23 6 |         žinoma, mums malonus, ir mes stengiamės kuo greičiausiai
24 6 |          jo durys pravertos, tad mes neiname dar niekur, bet
25 6 |    fotelį salono kampe; atbėgame mes su dėde ir drauge užimame
26 6 |     pjesę. Rodos man, kad ne tik mes, bet viskas tame salone
27 8 |   padeklamavo: ~    Lietuvninkai mes esam gimę,~    Lietuvninkai
28 8 |      esam gimę,~    Lietuvninkai mes turim būt,~    Tą garbę
29 8 |     gražios... ~    Lietuvninkai mes esam gimę,~    Lietuvninkai
30 8 |      esam gimę,~    Lietuvninkai mes norim būt... - ~užbaigė
31 8 |   vestuvėse.~    - "Lietuvninkai mes esam gimę", - sakė vienas
32 8 |          atgimė. Duos dievas, ir mes to sulauksime.~    - Nejaugi
33 8 |          jau kelias savaites, ir mes labai gailėjomės savo žaidimo
34 8 |           mamate! Ji nemirs! Juk mes tiek meldėmės už jos sveikatą.
35 9 |          man, kad šiame gyvenime mes visi esame tokie asmens.
36 10|    dvasingų liaudies dainų, kaip mes. Rodos man, kad lenkų kalba -
37 10|      sielelės. ~    Lietuvninkai mes esam gimę,~    Lietuvninkai
38 10|      esam gimę,~    Lietuvninkai mes turim būti... ~    Tvirtai
39 11|       neapsivežąs su jais, todėl mes turį būti tylūs lyg pelės
40 11|      vaikeliai, jis nekanda.~    Mes patys matėme, kad nėra čia
41 11|    grandinėlės, ir stebėtis, kad mes taip užaugę ir kad esą panašūs
42 11|  meldžias drauge ir nori, kad ir mes tame meldimesi dalyvautume.
43 11|        ilgai guli ir mėgsta, kad mes sakytume labą dieną, jai
44 11|        tai ciocią lydi mamatė ir mes. Mums tai baisiai sunki
45 11|       mums eiti į vaikų kambarį. Mes jautėmės dėdės užgauti ir
46 13|         labiau būsime spaudžiami mes, tautos kakta, juo labiau
47 13|      jaunikaitis sumurmėjo: "Tai mes būsime Kęstučiais", - ponas
48 14|   vaikišku. Juk tokio išlavinimo mes jai negalėsim duoti. Juk
49 14|         dainuoti Rudens dainą, o mes, sutūpę prie jos kojų, klausėmės. ~   
50 14|        pamąsčiau, - tarė Nika. - Mes čia sėdime, susitūpę į krūvelę
51 14|     paliks lizdelis...~    - Kur mes skrisime, mamate?~    -
52 14|          sau ir kitiems.~    - O mes ir vėl parlėksime, mamate.~    -
53 14|           Ar nenori, mamate, kad mes užaugtume?~    - Žinoma,