Part

 1 1 |   Dabar čia bus tavo fotelis, Irusia, o kai čia sėdėsi, atmink
 2 1 | džiaugsmo savo mamatei.~    - Irusia!~    Krūptelėjau, išgirdusi
 3 1 |        Savo fotelyje sėdėjai, Irusia? O ką ten dirbai?~    Per
 4 2 |     Iš kur tau tokios mintys, Irusia? Juk matai, kad esu visai
 5 2 |       viskas.~    - Bus taip, Irusia.~    - Aš manau, mamate,
 6 3 |      Niekados nebedaryk taip, Irusia, niekados, - tarė mamatė. -
 7 3 |   laimės šalį.~    - Ak taip, Irusia, tiesa...~    Mamatės pirštai
 8 4 |        tariau.~    - Linksma, Irusia.~    - O kodėl?~    - Todėl,
 9 4 |    būsi riterio širdies dama, Irusia, - guodžia mane mamatė. -
10 4 |       poną Jonavičių mąstyti, Irusia, - pasakė mamatė, linksmai
11 4 |              Išgasdinai mane, Irusia. Ir kaipgi čia pykti ant
12 4 |     troškų kambarį. Skubėkim, Irusia, reikia tau miegoti, ir
13 4 |         Gal būsi laimingesnė, Irusia, ir turėsi sielą, kuri svajos
14 5 |       ką nors labai juokingo, Irusia. Šiandien juokias saulė,
15 8 |  visados išklauso mus dievas, Irusia. Jis pats geriausiai žino,
16 8 | ašarotu balsu.~    - Nežinau, Irusia, nežinau. Bet jei mirs,
17 8 |    tarė:~    - Ko taip verki, Irusia? Juk Kazelė danguje.~    -
18 8 |    mumis.~    - Taip reikėjo, Irusia, - rimtai atsakė Nika.~   
19 8 |  Kazelei įkapes.~    - Žinai, Irusia, geriausiai tiktų Kazelei
20 8 |              Kaip tik dėl to, Irusia. Argi norėtumei aprėdyti
21 8 |       toliau:~    - Pamąstyk, Irusia, kas tau pačiai bus maloniau
22 8 | žmogus, mamate!~    - Baisus, Irusia. Tas pats ir nebe tas. Tie
23 8 |   graži aukso plunksnelė, nes Irusia nepasigailėjo to, kas jai
24 8 |   lėlutė, mamate.~    - Taip, Irusia, lėlutė...~    Ir jau nebebaisu
25 12|  pajutau ašaras.~    - Žinai, Irusia, aš niekados nemedžiosiu, -
26 13| knygoje.~    - Sužavėjai mano Irusią, Bronciu, - tarė jai mamatė,
27 13|     save.~    - Ar tai tiesa, Irusia, ką sako mama? ~    Drovėdamos
28 14|      Reikia mylėti ir ciocią, Irusia, visus, - tarė ji, liūdnai
29 14|  Paskui kalbėjo toliau:~    - Irusia jau didelė mergelė, jau
30 14|      ir mokslą, tad lavinsime Irusią kuo rūpestingiausiai. Turės
31 14| aprūpinsime jos ateitį.~    - Irusia atrodo rimta ir mandagi
32 14|   skaudu mums būtų skirtis su Irusia, bet tai jos naudai. Žinau,
33 14|       pas jus bus kaip namie. Irusia, padėkok dėdei ir ciociai.~   
34 14|     per veidą.~    - Padėkok, Irusia, - tarė tyliai mamatė. -
35 14|      ciocios.~    - Ko verki, Irusia? - paklausė ji. - Ar nenori
36 14| kukčiodama.~    - Nevažiuosi, Irusia, nebijok! Tėvelis ir mamatė
37 14|      valandėlę.~    - Neverk, Irusia. Aš žinau, ką padarysim.
38 14|     mane, tarė:~    - Neverk, Irusia, nevažiuosi. Mokysies čia
39 14|            Gražiai pasielgei, Irusia, tartum būtumei ne vyresnė