Part

 1 3 |   gyventi geroji žynė, - tariau tyliai, drovėdamos.~    - Ir man
 2 3 |       pasilenkė prie mamatės ir tyliai tarė:~    - Seni žmonys
 3 4 |            Krūptelėjo mamatė ir tyliai šūkterėjo, man prie jos
 4 5 |     Užtat ordinarininkai sėdėjo tyliai. Kai kuriems vaikai atnešė
 5 6 |     Pana Verusia savo kertelėje tyliai dūsauja ir ašaras šluosto.
 6 7 |    pasigėrėdamas, jaunoji murma tyliai, neaiškiai.~    Pasibaigus
 7 7 |     pykčiu, ir ji tarė, nors ir tyliai, bet griežtai:~    - Prašom
 8 10|          ilgapirštėmis rankomis tyliai paėmus mūsų ranką, veda
 9 10| sidabriniu šydu šventąjį lauką, tyliai skambina rudens simfoniją.
10 12|   svajonių. Blankiose padangėse tyliai plaukia lengvi, balti debesėliai,
11 12|     pilkuoja laukai, nuo medžių tyliai krinta geltoni lapai, pievoje
12 12|   krinta geltoni lapai, pievoje tyliai ganos avys svajotojos. Vienoje
13 12|         niekados nemedžiosiu, - tyliai pasakė Nika.~    Visi medžiotojai
14 13|  Jonavičius pasilenkė arčiau ir tyliai tarė:~    - O jei jau radau
15 14|        tėveliu po saloną, kažką tyliai pasakodama. Tvarkydama skrynelę
16 14|         Padėkok, Irusia, - tarė tyliai mamatė. - Ciocia ir dėdė