Part

 1 1 |     tariau:~    - Mamate, rožės į tave panėši.~    - Kuo, Irute?~    -
 2 2 |            kad mirčiau pirmiau už tave, ir už tėvelį, ir už Niką,
 3 2 |              Ar ten gražiau ir už tave groja, ir už poną Jonavičių? -
 4 3 |         uždirbsiu daug pinigų, aš tave nuvešiu toli į užsienį,
 5 3 |    nenuvoki, nenumanai, ir galima tave apgaudinėti ir išnaudoti
 6 5 |       dėlto labai graži.~    - Aš tave pabučiuosiu, Domeikiene! -
 7 5 |      seniau papasakotų.~    - Kas tave išmokė tiek pasakų? - stebimės.~    -
 8 7 |       mane.~    "Na, tėve, aš pas tave, žinai, gerklės praskalauti.
 9 12|           rankas.~    - Matau dar tave gyvą ir sveiką, Boleczku
10 12|           širdį.~    - Bet prašau tave, Aleksandrai, nerodyk to
11 13|        Matai, kaip įsižiūrėjusi į tave, kaip į paveikslą.~    Ji
12 13|        Maryniu, - man leista taip tave vadinti, nes gali būti mano
13 13|           adatas, kuriomis dursto tave, - atsakė ponia Bronislava.~    -
14 14| egzageruoji. Pataikavimas daug už tave vyresnei moteriškei, mylinčiai
15 14|         tiek dovanų duoda! Aš tik tave myliu, myliu...~    - Reikia
16 14|     Kadangi mano sumanymas liečia tave, tai pasiklausyk ir tu.~