Part

  1 1 |    patyrusios žmonių širdys.~    O aš pamąsčiau, kad vis dėlto
  2 1 |       tijsą, kaip buva. Tasgaties, aš jau numaniau muna biteles
  3 1 |         Vis lioubam pasergieti: ar aš, munuoji, ar duktie prieję
  4 1 |          išejom visi miešlų vežti. Aš ir sakau sava Igniukou: "
  5 1 |          kap dabar būs, - sakau, - aš nuoru sava biteles atsiimti." - "
  6 1 |             ką pakalbėsi?~    - Kų aš bekalbiesu, puoneli, - tarė
  7 1 |          puoneli, - tarė Rimeika.- Aš tijk tesakau: kijno inkils,
  8 1 |           vo dabar, tasgaties, juk aš pats sava akimis matiau,
  9 1 |        reiktų atidouti bitis? Mat, aš jau čia stuoruojous, vargstu,
 10 1 |        bitis! Sakyk, poniteli, kap aš galiu atidouti, kad mun
 11 1 |        taip ir judu.~    - Ne, kam aš dabar, tasgaties, dousu
 12 1 |                  Puoniteli, vo kam aš turu išsižadieti pusis medaus,
 13 1 |           jau ir tap tur bičių, vo aš ne.~    - Kaip sau norite, -
 14 1 |       norite, - tarė vėl mamatė, - aš negaliu kitaip teisti. Turit
 15 1 |           Spūdis piktai. - Žinuosu aš, kų daryti!~    - Vo aš
 16 1 |            aš, kų daryti!~    - Vo aš žinuosu, kap ginti sava
 17 1 |     Rimeika.~    - Nebijuok, žinau aš kelį ir į sūdą. Ne aš būsu,
 18 1 |        žinau aš kelį ir į sūdą. Ne aš būsu, jei sūds neprisūdys
 19 1 |          nė vieno, - o tau, Spūdi, aš duosiu kitą. Šiandien kaip
 20 1 |       pakaušį.~    - Je, juokausiu aš čia dabar su tokiais goduoliais!
 21 1 |       Rimeika, - sakė Spūdis, - ne aš būsu, tasgaties, je kitą
 22 1 |              Eik, eik, pupeli, kas aš do vijšni puonams! Kuoki
 23 1 |         kuo prašyti praša. Nenuoru aš lundžiuoti puonams į akis,
 24 1 |     padarįs. Kam mun tuo reik? Kam aš puoną dijvą pykinsiu sava
 25 1 |      plepiejuses, ir gana. Tad jau aš verčiau vijna pati.~    -
 26 1 |           būti. Mata dabar, kad ir aš: turiejau tievelius, vyrą,
 27 1 |         sava lizdą susikruovi, jau aš anims neberūpu, tieveliai,
 28 1 |           puonalia mylims.~    Bet aš nelabai domėjaus bobutės
 29 1 |                  Saugok dijvi! Kur aš anus diečiau? Juk esu pavalgiusi
 30 2 |           verkti nereikią.~    Bet aš jau nebe tos našlaitės verkiau.
 31 2 |        nieko nepadarysi.~    - Bet aš nenoriu, kad mirtumei, mamate, -
 32 2 |         Niekados, nė kai užaugsiu! Aš ir užaugus didelė taip pat
 33 2 |          pat juk tavęs gailėsiuos. Aš prašysiu pono dievo, kad
 34 2 |       kojomis atsivėrė bedugnė, ir aš turiu į ją įkristi, nes
 35 2 |            mano tėvelių nebebus, o aš pasiliksiu. Baisa ir skausmas
 36 2 |          ir ėmė raminti. Sakė, kad aš juk jau mokinusis katekizmo
 37 2 |     blaškančiosi ir nykstančios. O aš noriu, kad būtumei ten visa,
 38 2 |            Bus taip, Irusia.~    - Aš manau, mamate, kad ten turi
 39 2 |        sukalbėjome balsu poterius, aš patylomis dar pridėjau: "
 40 2 |              Pone dieve, duok, kad aš mirčiau pirmiau už mamatę,
 41 2 |    uodegėlė: mamatė į virtuvę - ir aš į virtuvę; mamatė į daržą -
 42 2 |       virtuvę; mamatė į daržą - ir aš paskui. Atėjo ligonių, prašančių
 43 2 |          pačių tirščių pritverti." Aš tap ir padariau. Vijną kartą
 44 2 |           niekur netveras, bliaun. Aš pri Jasaitienis. Cioceli, -
 45 2 |      kirmina tručijas, dar plauk." Aš dar plauti. Unt naktijs
 46 2 |               Klausyk, Mažeikiene. Aš mergikės gydyti neapsiimu,
 47 2 |         mergikės gydyti neapsiimu, aš ne daktaras. Su akimis nėra
 48 2 |       Veizėk, kad ryto nuvežtumei. Aš siųsiu tyčia paklausti.
 49 2 |        kerčią ir ėmė verkti.~    - Aš nenoru kirpdinti plaukų! -
 50 2 |           Koks čia gražumas! O kai aš tau nukirpsiu ir galvelę
 51 2 |        prie širdelės visą pasaulį. Aš žinau: jis nelaužydavo palaužtos
 52 3 |       snaudė viename kanapos gale, aš antrame. Mamatė išsigandusi
 53 3 |         tai atsiminus. Ji grojo, o aš pro langą pamačiau tėvelį
 54 3 |            daryti, kas malonu. Bet aš norėčiau, kad mamatei būtų
 55 3 |            tarė:~    - Mamate, kai aš užaugsiu ir uždirbsiu daug
 56 3 |          ir uždirbsiu daug pinigų, aš tave nuvešiu toli į užsienį,
 57 3 |               tarė Nika.~    - Gal aš jau tuomet nė paeiti nebegalėsiu
 58 3 |                 Ne, tėveli! Tuojau aš užaugsiu, tuojau viską išmoksiu,
 59 3 |           valandėlės nuėjau ten ir aš. Žiūriu, Uršulė su pilna
 60 3 |                Žinai, Marinia, juk aš taip ir maniau, kad nesugavai.
 61 3 |               Labai gali būti. Bet aš juk ne dėl to, kad jie mane
 62 3 |          kad jie mane brangintų... Aš kitaip negaliu...~    Greitais
 63 3 |                Atleisk, Liudvikai, aš nei dablysiu, nei per ausį
 64 3 |         gėda pasakomis tikėti, nes aš jau nebesanti tokia maža.
 65 3 |           Nika.~    - Tiesa.~    - Aš labai norėčiau ją sutikti,
 66 3 |     parašyta jo akyse):~    - O ar aš? O ar aš?~    - Kas ar tu? -
 67 3 |        akyse):~    - O ar aš? O ar aš?~    - Kas ar tu? - paklausė
 68 3 |            nežinodamas.~    - O ar aš tą langą iškūliau! - atsakė
 69 3 |         Londoną, jis atsakė:~    - Aš važiava, aš visą žijmą išbuva
 70 3 |          atsakė:~    - Aš važiava, aš visą žijmą išbuva Londone,
 71 3 |         išbuva Londone, o pavasarį aš atgal sugrįža.~    - Kodėl?
 72 3 |             stebėjos mamatė.~    - Aš pasakysiu. Vaik? laba mylėje,
 73 3 |           vai! Kap tikri pona. Ale aš ten negalėjau būti. Kap
 74 3 |            negalėjau būti. Kap tik aš atvažiava į tų Londoną,
 75 3 |       Melnyčia vis sukas ir sukas, aš mislijau, kad muni visą
 76 3 |    mislijau, kad muni visą sumals. Aš negalėjau nė naktį mijgoti,
 77 3 |            dijną atsilsėti. Ir dar aš negalėjau būti per tuos
 78 3 |         mun nebuva su kuo alsuoti. Aš nerada niekur vijtas, aš
 79 3 |           Aš nerada niekur vijtas, aš mislijau, kad muni pasmaugs.
 80 3 |       mislijau, kad muni pasmaugs. Aš kentėjau visą žijmą, o pavasarį
 81 3 |    kentėjau visą žijmą, o pavasarį aš saka vakams: "Vakelia, -
 82 3 |           saka vakams: "Vakelia, - aš saka, - jūs čia sau gera
 83 3 |          leiskit muni atgal numij, aš vėl su kromeliu vaikščiosiu." "
 84 3 |          to bus? Žinoms, ilgu. Ale aš jau paprata: aš žina, kad
 85 3 |          ilgu. Ale aš jau paprata: aš žina, kad vakams ten yra
 86 3 |           kad vakams ten yra gera, aš anims nieka nepridėsu, ar
 87 3 |          anims nieka nepridėsu, ar aš ten yr, ar ne; anij mun
 88 3 |         atraša grometas. Unt gala, aš ponia tap pasakysiu.~   
 89 3 |   tepritink pri jaunųjų.~    - Kap aš čia sugrįža, - pasakojo
 90 3 |       Šmulka vėl paprastu balsu, - aš tuojau atgija. Melnyčia
 91 3 |      laukti dar mesijos.~    - Nu, aš lauku. Aš mislija, kad mesija
 92 3 |       mesijos.~    - Nu, aš lauku. Aš mislija, kad mesija jau
 93 3 |        kromelio.~    - Kam versti? Aš žina, kad ponc ir tap pirks
 94 3 |        kromą, kaip vengrų.~    - O aš arklį, kad nereikėtų jam
 95 3 |          tu nežūsi! Jei tu, tai ir aš, - tariau, ir mano ašaros
 96 3 |        Taip reikia. Tai gražu.~    Aš žinau, kad Nika bus riteris,
 97 3 |          trijų seserų. Bet nė kas, aš viena viską padarysianti.~    -
 98 3 |            padarysianti.~    - Bet aš tavęs neleisiu, Nika!~    -
 99 3 |          tvorą.~    Tą pačią dieną aš su mamate einame į arklidę.~    -
100 3 |           pampį...~    - Ką žinai? Aš užsigavau į tvorą, - sako
101 4 |          taip mylim, - atsiliepiau aš.~    - O nereikia mylėti
102 4 |        žmonos, nei vaikų.~    - Ir aš neturiu nei žmonos, nei
103 4 |                   Pavogė! Tai kaip aš dabar sugrįšiu namo per
104 4 |          Nepavyko, nepavyko.~    - Aš seniai duodu klebonui gerą
105 4 |         kažin kelintą kartą:~    - Aš namie geriu be cukraus,
106 4 |            kad tapai toks šykštus? Aš nemėgstu arbatos be cukraus.~    -
107 4 |            mokytoja, dvi paneli ir aš. Tik ūmai žiūrim - iš vieno
108 4 |         Neskaičiau, neskaičiau. Ar aš mažas vaikas! Sakau, kad
109 4 |             bet dar ir aitvarą, ir aš laukiu pasakojant ir apie
110 4 |       žaliajame lauke, - sako. - O aš dar laikraščių neperskaičiau
111 4 |   partnerio, ji sėdas už staliuko. Aš žinau, kad tai pasišventimas,
112 4 |      mamatė.~    - O taip, mamate. Aš norėčiau dar išgirsti apie
113 4 |         daugiau, o gal ir tą patį. Aš taip myliu šventąją Elžbietą, -
114 4 |  Parsifalis atrado šventąjį Gralį. Aš labai noriu žinoti, nes
115 4 |         labai noriu žinoti, nes ir aš juk būsiu riteris ir josiu
116 4 |              sakau liūdnai. - O ką aš? Aš juk mergelė...~    -
117 4 |          sakau liūdnai. - O ką aš? Aš juk mergelė...~    - Tu
118 4 |          šventąjį Gralį.~    - Kad aš pati noriu rasti, mamate, -
119 4 |           turi su kuo paskambinti. Aš myliu poną Jonavičių, nes
120 4 |            jos pribėgus.~    - Tai aš, mamate! Taip man ilgu buvo
121 4 |          nelaimė... Nepyk, mamate! Aš daugiau niekados...~    -
122 4 |         miegoti, ne bėgioti.~    - Aš maniau, kad esi labai nuliūdus,
123 4 |          Bet kaip užaugsiu, tai ir aš neisiu anksti gulti tokiomis
124 5 |           į didelį raudoną krėslą: aš į vidurį, broliukai iš šonų.
125 5 |        grįždami po pietų.~    - Ką aš matau, - tarė mamatė, žiūrėdama
126 5 |         stengdamasis išsiveržti. - Aš jau nebe toks mažas, kad
127 5 |           juokės Domeikienė.~    - Aš nemėgstu bobų bučiuoti! -
128 5 |           dėlto labai graži.~    - Aš tave pabučiuosiu, Domeikiene! -
129 5 |           tu prižiūri darbą. O kam aš?~    - O tau maloniau svajoti,
130 5 |           Par tava eiklias kojeles aš siediejau kap kuoks puonc.
131 5 |    kantičkos brangiai kaštuoja, ir aš neturiu tiek kapitalo. Tat
132 5 |          mun rek daug valgyti, kad aš sunki darba nedirbu, - sako.~   
133 5 |        sako jis juokdamasis, - kap aš dabar valgysu putrą, kad
134 5 |      rimtai pasakė:~    - Žanytijs aš niekumet nežanysious. Mata,
135 5 |             ale būdams vijnc pats, aš tuo pavuojaus nebijau, esu
136 5 |     prisirišims, veiziek, tučtujau aš ir būsu bedrebųs dėl sava
137 5 |           bedrebųs dėl sava kaile. Aš tun gera numanau. Bet aš
138 5 |           Aš tun gera numanau. Bet aš ne tik del tuo. Iš untruos
139 5 |     ruoduos, arčiau gyvuolelių. Vo aš, kad ir menks žmuogelis
140 6 |             sako pana Pranciška, - aš jums papasakosiu, kas atsitiko,
141 6 |         didelio sėtinio, vystyklų, aš viską pristačiau ir veiziu,
142 6 |       reikalo ištekėjai, Marinėle. Aš visados sakydavau: nebent
143 6 |    apdovanoja.~    Bet šį kartą ir aš nepasilieku skolinga. Atvežiau
144 6 |           balsu kartoja senelė, ir aš gerai suprantu, kad ji šią
145 6 |            taip mylinčios ją, kaip aš savo mamatę, - argi dievas
146 6 |               Dovanok, ponali, juk aš netyčioms.~    - Žinau,
147 6 |         Mokykis iš jos atsidėjusi, aš egzaminuosiu, turėsi be
148 6 |  didžiausia pagarba. Jei juoksies, aš būsiu priverstas atimti
149 6 |   priverstas atimti knygelę.~    - Aš nesijuoksiu, bočeli... Aš
150 6 |          Aš nesijuoksiu, bočeli... Aš taip tik, iš pradžios... -
151 6 |          keistai nufrizuotą galvą. Aš visados jos bijojau ir dabar
152 7 |      kleboniją. Mamatė bus svočia, aš - pamergė. Net ir Niką pakvietė
153 7 |         juokės.~    - Mamate, kaip aš vesiu tokią baidyklę? -
154 7 |          nuėjo ji į jos kambarį, o aš nubėgau paskui. Panelė Paulina
155 7 | neištekėjom, už tokio bagočiaus. - Aš tai jau geriausiai galiu
156 7 |         amžiui! Nebijok, ponitėle, aš būsiu jam gera pati. Bus
157 7 |   užpakalyje. Nuėjome į saloną, ir aš bei antra pamergė, taip
158 7 |            Tai įdėk man, Paulinka, aš noriu.~    - Ne, jau sakau,
159 7 |        išmeskim po taurelę". Buvau aš tuomet filialistu Paežeryje,
160 7 |           pas mane.~    "Na, tėve, aš pas tave, žinai, gerklės
161 7 |            mušdamasis į krūtinę. - Aš tik išmesiu burnelę."~    "
162 7 |          Neišdrįs, - sako. - Kurgi aš eisiu? Namie neleidžia,
163 7 |            savo luomą gerbiu!"~    Aš jam niekados neduodavau
164 7 |            ten sau "išmes, išmes". Aš išeinu šen ten, poterius
165 7 |            tokie dvasnos, nenorės. Aš duosiu gerą patarimą, kokią
166 7 |            labai piktos.~    - Tai aš kaip tik tokią paėmiau,
167 8 |             o jei nepaklausys, tai aš jam parodysiu! - tarė.~   
168 8 |           šalia?~    - Va tai tau! Aš niekam nedraudžiu sėstis.~   
169 8 |    kanapėlėje sėdėjo dvi paneli ir aš. Ateina jaunasis ir sako:~    -
170 8 |      panelė.~    - Ach, gaila, kad aš jau susižiedavęs. - pasakė
171 8 |      prašom išspręsti šį klausimą. Aš čia baru paneles, kad jos
172 8 |             Teisingai sako. Atmenu aš, kad dar mano tėveliai tarp
173 8 |         Paškevičia, amžiną atilsį, aš vos teatmenu, dar mažas
174 8 |     miegojo kunigėlio kambaryje, o aš, nors tebelaikiausi, bet
175 8 |          pagysi.~    - Nebepagysu. Aš žinau, kad mirsu.~    -
176 8 |       esanti sveikesnė.~    - Tap. Aš žinau. Ale aš nebijau mirti.
177 8 |                 Tap. Aš žinau. Ale aš nebijau mirti. Mun bobuti
178 8 |       vaika numirį ein į dungų. Ir aš, kap numirsu, eisu į dungų.
179 8 |             Juk ateisėt pri munis. Aš išeisu pasitikti. Ir kaip
180 8 |           ponitelė ateis, ir Nika, aš pasitiksu. Aš nebijau mirti.
181 8 |             ir Nika, aš pasitiksu. Aš nebijau mirti. Aš noru pri
182 8 |       pasitiksu. Aš nebijau mirti. Aš noru pri dijvule.~    Mums
183 8 |          meldėmės už jos sveikatą. Aš dabar dar karščiau prašysiu
184 8 |        nuneštų Kazelei.~    - O ką aš? - klausia liūdnai Nika. -
185 8 |          saka: "Buobuteli, tik kap aš pradiesu mirti, uždek žvakelį,
186 8 |     pradiesu mirti, uždek žvakelį, aš nuoru gražia eiti pri dijvule". - "
187 8 |           stakt, stulpu atsistoje. Aš toujau šaukti kitų, misliju,
188 8 |            žvakeli, ir gana.~    O aš tuo tarpu vis žiūriu į Kazelę.
189 8 |                Mamate, eikim namo! Aš bijau, bijau!~    Išėjus
190 8 |           rimtai pridūrė:~    - Ir aš bijojau Kazelės, bet ilgai
191 8 |          bet ėjome pasivaikščioti. Aš vis baisėdamos glaudžiaus
192 8 |           pilkos, šlykščios.~    - Aš žinau, - tarė Nika, - gerų
193 9 |         Pavydėtini žmonės.~    Bet aš nesu iš jų tarpo... Aš nesu
194 9 |         Bet aš nesu iš jų tarpo... Aš nesu gera šeimininkė...
195 9 |        trupinėlis neitų niekais. O aš tai nemoku, negaliu!~   
196 9 |                Liudvikas sako, kad aš nemokanti valdyti tarnų,
197 9 |           bitė iš žiedų medų, taip aš čiulpiu iš jos gėrį. Svaiginuos
198 9 |          nepasakė to niekados, bet aš mačiau.~    Anaiptol nemanau,
199 9 |           dalykų nežinojimas? Kaip aš, mažumą daugiau žinanti,
200 9 |        naudos kitiems atnešti.~    Aš žinau, kad iš tikrųjų Liudvikas
201 9 |           gavus darbuotis kitur, o aš taip norėjau šelpti savus
202 9 |              Vienai svajoti..." Ar aš kalta, Liudvikai, kad nesvajojame
203 9 |     suprasti. Bet vaikai - tai juk aš pati.~    Tačiau kartais
204 9 |       silpną aidą tėra sugavę.~    Aš žinau, kad visa tai yra,
205 9 |          juo susipynę, kad kartais aš pati negaliu tikrai pasakyti,
206 9 |   Nepanėšėjo į jokį paveikslą, bet aš iš karto jį pažinau. Visas
207 9 |            dažnai klausiu save: ar aš tikrai turėjau tokį brangiausią,
208 9 |          sunku buva besusivaldyti. Aš jau tuoks visaduos buvau
209 9 |        nuors priskundė puonou, kad aš anų primušis. Bet tat buva
210 9 |            Bet tat buva neteisybi, aš niekaduos nie juokia gyvuolelia
211 9 |            gyvuolelia neesu mušįs. Aš tata šloujous stainė, puonc
212 9 |            iš rankų iškrita.~    - Aš nemušau, puoneli, - sakau, -
213 9 |              Kas būt buvį daugiau, aš jau nebeišmanau. Unc būtų
214 9 |           būtų poulįs munis mušti, aš jutau, kad nebūč nusileidįs.
215 9 |         unc muni būtų užmušįs, gal aš anų. Bet puondzivs sauguoje
216 9 |            valandelį ir išieje. Uo aš įlindau į sava kamarą, nusimazguojau
217 9 |             kas bus, kas nebus, vo aš vis delto drįsau pasipryšinti
218 9 | bemųstydams su sava menka galvele, aš tap išgalvojau: puondzivs
219 9 |   Visuokias knygeles beskaitydams, aš sava menku pruotu iemiau
220 9 |           žina, muokslus išiejusi, aš tijk težinau, kijk esu išskaitįs
221 9 |         tap besirgdams apdūmuojįs, aš supratau, kad kuožna vijna
222 9 |          pareiti į sava kraštų, ta aš jau dabar gyvenčiau pagal
223 9 |           dirbti nebeįgaliejau. Kų aš če dabar bedarysu, kad išpildyčiau
224 9 |        leisti žemaitiškas kningas, aš tučtoujau pajutau, kad če
225 9 |     apsigyventų. Vietos atsirastų. Aš rūpinčiaus juo kaip mamunėlė.~   
226 10|     sutiktų su Liudviko valia. Tuo aš visai netvirtinu, kad nesutiktų -
227 10|           kad savo valios pravesti aš neįstengiu. Tur būt, dėl
228 10|      nelaimingas. Viena žinau: kad aš netikėčiau, jog tai tiktai
229 10|            gyvenimo siūlą.~    Bet aš žinau, žinau, kad "ką tu
230 10|           Tikrai, tikrai taip yra. Aš tai jaučiu visomis savo
231 10|           darytina, kas malonu..." Aš ne tik žinau tai, Liudvikai,
232 10|           yra, o rytoj nebebus. Ir aš, čia vaikščiojanti ir apie
233 10|       rytoj nebebūsiu.~    Ir štai aš, pelenas ir dulkė, tarp
234 10|       Vargšė kalbėjo ir kalbėjo, o aš žiūrėjau į jos rankas -
235 11|             atgręžė jį nuo svečių. Aš - vyresnė ir rimtesnė -
236 11|       jaunesnis, Janeczku, dėdė ar aš?~    Jonelis pažiūrėjo į
237 11|           tą medalį nusipelniau ne aš, bet virėjas, - atsakė mamatė.~    -
238 11|            skaniausia tai, prie ko aš pridedu savo ranką. Ir aš
239 11|          aš pridedu savo ranką. Ir aš tuo didžiuojuos ir džiaugiuos.~    -
240 11|      nemėgstąs pinigų aikvoti. Jau aš žinojau iš vyresniųjų kalbų,
241 11|        ciocia.~    - Tiesą sakant, aš bevelyčiau visiškai jo neturėjus.
242 11|         Žvirbliukų išmoktą posakį. Aš laikausi šiaip taip ant
243 11|         atsisėdęs ne per arti.~    Aš jau numaniau, kad tas dėdės
244 11|         ponui bijoti ginklo.~    - Aš dabar jau nebijau šautuvo, -
245 11|            liūtų ir tigrų.~    - O aš būsiu vežėju, - tarė Jonelis. ~* * * ~   
246 11|      Bolesio kostiumą, tarė:~    - Aš tik to vieno bijau: ar mūsų
247 11|           ant pečių.~    "Kaip tik aš, kai besimaudydama prisiverčiu
248 12|               šaukia Nika.~    - O aš sūnelį! - atsiliepia Jonelis.~   
249 12|       spinduliuojąs džiaugsmu, kad aš tuojau supratau jį turėjus
250 12|          girdėjau.~    - Šoviau ir aš, bet pro šalį.~    - Kalbėk
251 12|               Kalbėk sveikas! Tiek aš tikiu, kad tu šovei pro
252 12|       ašaras.~    - Žinai, Irusia, aš niekados nemedžiosiu, -
253 12|           Boleslovo šūvis.~    - O aš taip pat sutinku su kažkuo,
254 12|          po viens antro.~    - Kam aš šausiu du kartu? Kieno pirmas
255 12|          antro nereikia.~    - Tai aš šoviau antrą šūvį, - tarė
256 12|           netikusį pasielgimą, tai aš jaučiu pareigą.tai padaryti.~   
257 12|    pažiūrėjo į mane ir į ciocią. O aš, nenusimanydama, ką čia
258 12|            Matai, Karusieczko, nei aš, nei mano vaikai nežiūrime
259 12|            piemenų dainas.~    - O aš džiaugiuos tuo, nes man
260 12|      skelbi pažiūras, Maryniu, kad aš jų net nesuprantu. Ką reiškia "
261 13|             kur nėra vaikų. Nes ką aš ten dirbčiau?~    - Bet
262 13|      juoktis. Ji pabučiavo mane, o aš laiminga sugrįžau į savo
263 13|         dainuoti ponia Bronislava. Aš pati jau nebežinojau, kuo
264 13|          Gužauskienė tarė:~    - O aš manau kitaip. Ir užuot skrajojus
265 13|       ponas, atėjęs iš kabineto. - Aš, jau seniai moterystės jungą
266 13|      atvirai tokius dalykus!~    - Aš tiktai turiu drąsos žvilgterėti
267 13|            Labai, labai būtų gera! Aš tuojau įsirašysiu į tą ratelį.
268 13|         toks panelių būrelis, - ir aš prie jo priklausiau, - kurios
269 13|           ko? Gal dar nežinot, bet aš jau esu girdėjęs, kad Tilžėje
270 13|          lenkiškai, - tarė kita, - aš tikrai bandyčiau. Bet kaip
271 13|        galima viską daryti slapta. Aš pati kiek jau metų mokau
272 13|       Laukime. Jūs nežinote to, ką aš žinau.~    Į tai niekas
273 13|              nustebo tėvelis. - Ir aš laimėjau: Boleś laimėjo
274 13|        Boleś laimėjo preferansą, o aš vistą.~    - Ależ przegrał
275 14|       norės dievas. Už tokią kainą aš nepirksiu ateities savo
276 14|          lašelius ir tariau:~    - Aš ciocios nemyliu, mamate,
277 14|          kad ir tiek dovanų duoda! Aš tik tave myliu, myliu...~    -
278 14|         šypsodamos. - Eik miegoti. Aš netrukus pareisiu.~    Ir
279 14|                Ir nuėjo į sodną, o aš grįžau namo. Nežinojau aiškiai,
280 14|            Argi galėjo manyti, kad aš kam nors pasakosiu?!~   
281 14|           nuolat kyla prieš poną. "Aš nesu padaręs nieko blogo,
282 14|             gul tap nuslabniejusi. Aš pasilenkįs ir veizu. "Papuneli,
283 14|         suopulį nu širdijs. Kų čia aš, menks vabals, kap tas kad
284 14|         jam peršą kažką.~    - Bet aš nie klausyti nenoru. Apie
285 14|      mislyti, ne apie ženatvį. Kad aš nežanijaus, kap munuoji
286 14|           saki, devyniuolika metų, aš dabar, mat, žanysious! Kad
287 14|                Gerai sako Karusia, aš iš tikro esu nevykusi žmona
288 14|       pataisyti to, ką jis gadina. Aš tik stengiuos davinėti taip,
289 14|         sakyti nepritiktų. Žinoma, aš čia nieko nepadarysiu, tik
290 14|           ciocia vešis į Vilnių... aš pas juos visados gyvensiu...
291 14|           taip, kaip nori tėvelis. Aš nenoriu, Nika! Aš mirsiu
292 14|         tėvelis. Aš nenoriu, Nika! Aš mirsiu be jūsų! Ir žinai,
293 14|   valandėlę.~    - Neverk, Irusia. Aš žinau, ką padarysim. Ciociai
294 14|          tik Nika tegali manyti, o aš jau žinau, kad jei mamatė
295 14|            negalėsim duoti. Juk ir aš ją labai myliu, ir man be
296 14|            Liudvikai, bet šį kartą aš iš visų jėgų ginsiu savo
297 14|        rengia kambarį mokytojai, o aš džiaugsminga padedu. Nešame
298 14|      Grįždama mamatė sako:~    - O aš žinau, ko jūs dar labai
299 14|         tylu ir tuščia, - pasakiau aš.~    - Ir visi lizdeliai
300 14|                  Žinai, mamate, ką aš pamąsčiau, - tarė Nika. -
301 14|          jausmas, kad visi mirs, o aš pasiliksiu viena.~    Baisu
302 14|           neteko tau regėti.~    O aš - lizdelio mūsų paukštis