Part

  1 1 |          mūsų džiaugsmų ir liūdesių savo prieglobstin priėmėjas.
  2 1 |         tvenkinį ir rūmą - ištikimu savo draugu - ir šnibžda jiedviem
  3 1 |             ir užsigeidžiau pirmąjį savo darbo vaisių jai paaukoti.
  4 1 |             vaisių jai paaukoti. Už savo pinigus nupirkau reikiamos
  5 1 |          ašarėlių giria, stebėdamos savo atvaizdu tvenkinio veidrodyje.
  6 1 |           Ir didžiuodamosi žiūriu į savo veikalą - iš tikrųjų menką
  7 1 |             kaip patiekti džiaugsmo savo mamatei.~    - Irusia!~   
  8 1 |          Mažas Jonelis šalia jos su savo balta eilute, neseniai pakeitusia
  9 1 |         glostydama, paklausė:~    - Savo fotelyje sėdėjai, Irusia?
 10 1 |             prie kito, lytėjo rožes savo plonais piršteliais ir pasilenkus
 11 1 |              tai rožių kalba. Ir ta savo kalba pasakoja jos apie
 12 1 |            ir prisisegęs vieną prie savo balto švarko atvarto, tarė
 13 1 |                 Bet tuščia jūs! Tuo savo godumu jau man įkyrėjote, -
 14 1 |         dienomis pasistačius ratelį savo kambarėlio palangėje, tarp
 15 1 |        vaikų, ir dvasių, kenčiančių savo bausmę girgždančiuose medžiuose.
 16 1 |             tiera geri, kur žmuogus savo rūpesčiu ir darbu įsigije.~
 17 2 |           paskui siuvo rūpestingai, savo baltomis rankelėmis švytuodama.
 18 2 |                Tada mamatė, pametus savo darbą, pasisodino mane ant
 19 2 |            nemiri; kad, apleidus tą savo sumenkusį, paliegusį kūną,
 20 2 |         gera, tai dievas vedąs ją į savo rojaus sodnus, kur ji matanti
 21 2 |       melodijų klausydamos, sutinka savo mylimuosius, anksčiau mirusius,
 22 2 |             kad ponas dievas į tuos savo sodnus priimtų.~    Jau
 23 2 |          Ryto metą pradėjau vykdyti savo nutarimą, vaikščiodama paskui
 24 2 |         bobų! Juk reikia šiokį tokį savo protą turėti! Dabar mergikė
 25 2 |           ir, nutvėrus abiem rankom savo pelių uodegėles, įsispraudė
 26 2 |        Mergaitė aptilo ir, paleidus savo "kasas", susikišo abi kumšti
 27 2 |          mamatė pasilenkė, rodydama savo plaukus. Onelė atėmė kumštį
 28 2 |       begalėdama stengėsi suvaldyti savo širdies skausmą. Nuolat
 29 2 |          tame reginyje semdama jėgų savo nelaimei pakelti.~    Pagalios
 30 2 |             Sunkiai lipdama į kalną savo ligos supančiotomis kojomis,
 31 2 |              Bet Domeikis taip myli savo gražiąją žmonelę, kad jam
 32 2 |          Domeikienė, labiausiai dėl savo gražumo, bet dar ir dėl
 33 2 |       paskui jį visi. Ir Kazimieras savo stipriu balsu traukia visų
 34 2 |           Gailestingai šypsau iš to savo vaikiškumo, dabar jau gerai
 35 3 |           vis žemiau leidžia brėkis savo pilką šydą ant pasinėrusios
 36 3 |            Šalia manęs sėdi Nika su savo vežėjo sumeistruota skripkele -
 37 3 |        tikroje skripkoje. Pasikišęs savo skripką po smakreliu, Nika
 38 3 |              ir jis palengva judina savo pirštelius ant "stygų" ir
 39 3 |          ėmė žiūrėti aušra. Nika su savo skripkele snaudė viename
 40 3 |        paglostė čiuprelę ir nuėjo į savo kambarį, o mamatė dar valandą
 41 3 |          myli, turi man padėti eiti savo priedermes, ne kliudyti.~   
 42 3 |           mamatę dainuojant, pametė savo skripkelę ant kanapos ir
 43 3 |       leisdama vogti, demoralizuoji savo šeimyną. Švelnumas puikus
 44 3 |           žmogus privalo gerai eiti savo priedermes, o jei privalo,
 45 3 |           viską... bet veikti prieš savo prigimtį kartais niekaip
 46 3 |       kristalinį vandenį; gal lanko savo karalystę, lengvomis pėdelėmis
 47 3 |            klausės, pakėlęs aukštyn savo didžiules, pailgas, juodas
 48 3 |      būriais stovėjo irisai, iškėlę savo keistas auksines galvas.~    -
 49 3 |           priglaudusi prie krūtinės savo mitrias kojeles - bet žynės
 50 3 |         prieangyje sėdėjo Šmulka su savo kromu.~    Ir kaip čia atspėsi?
 51 3 |          tik pabaigsiąs pardavinėti savo kromą, tuojau važiuosiąs
 52 3 |            nieks nespaud. Eidams su savo kromeliu, paveizėsu į dangų -
 53 3 |           dabar vėl bastaisi su tuo savo kromu toks vienas.~    -
 54 3 |             įvairių daiktų. Nika už savo pinigus pasirinko peiliuką
 55 3 |           jis, juodas akis pakėlęs, savo gaidžiu balseliu sako tas
 56 3 |            į kleboniją su vienu tuo savo generolišku munduru ir kad
 57 3 |            liepęs jam vaikščioti po savo saloną, iš visų pusių žiūrėjęs
 58 3 |         riterėli. Jau tu išaugęs iš savo uloniškų rūbų, jau rengiesi
 59 3 |           konvertą ir bando išlieti savo jausmus. ~    Parvažiuos
 60 4 |    piešinius, nuėjo arti smilčių su savo žagrele.~    - O, klebonas! -
 61 4 |              sakė klebonas palengva savo monotoniu, nosiniu balsu. -
 62 4 |   Katkevičius. Gana jie mus užkrėtė savo netvarka ir įtraukė drauge
 63 4 |       kėdėje atsikolęs, varė toliau savo politines kombinacijas.
 64 4 |        vakarą atvažiavo jis pas mus savo gražiausiu arkliu - juoduku.
 65 4 |      Klebonai, ar jau važinėjies su savo velosipedu? - paklausė. -
 66 4 |         gražu slėpti taip pavydžiai savo išradimą? Reikia krikščioniškai
 67 4 |          kiek nesusijaudinęs, košia savo lenkiškai baltarusišku žargonu:~    -
 68 4 |       Geriau nelošti.~    Ir eina į savo kambarį.~    Lošimas pertrauktas.
 69 4 |      Kazlauskis kuo ramiausiai sėdi savo vietoje, traukdamas cigarą.
 70 4 |            su mamate grįžtame jau į savo galą.~    Nors dar nėra
 71 4 |       toliau apie Parsifalį.~    Ir savo melodingu balsu mamatė pradėjo:~    -
 72 4 |          saloną ponas Jonavičius su savo violončele, įdėta į didelę
 73 4 |            Paskui, atsisėdę su Nika savo paprastoje kanapos kertelėje,
 74 4 |             Retkarčiais purtino jis savo tamsius, švelniai garbanotus
 75 4 |           iš kažin kokių užsienių į savo dvarą. Visi sako jį esant
 76 4 |         viena. Tokią naktį amžinybė savo sparnu paliečia žmogaus
 77 4 |             ir jaučia, atidengdamas savo sielą. Senas namas pavirto
 78 4 |            gėlės siunčia žvaigždėms savo kvapius atdūsius ir kaip
 79 5 |           tik lūpomis, bet ir tomis savo visados liūdnomis akimis.
 80 5 |        sustabdė arklį ir nulipo nuo savo aukštos sėdynės. Tuojau
 81 5 |         kaip Domeikienė, kuri visus savo tinginyste piktinanti.~    -
 82 5 |        rūpinusis per kiauras dienas savo luošais, ligotais ir kuprotais.
 83 5 |     Pribėgus mums, Levanarda stabdo savo širvą Sakalėlį, ir visas
 84 5 |            ausis pastatęs, tiesia į savo poną galvą ir taip žiūri,
 85 5 |          pradedame eiti pietų, tais savo šaukšteliais nešini.~   
 86 5 |    paukštvanagį.~    Sukrovęs atgal savo prekes, Levanarda ima pasakoti
 87 5 |              Rodome Levanardai visą savo ūkį, žaislus, vedame jį
 88 5 |           ūkį, žaislus, vedame jį į savo namus pas gandro lizdą,
 89 6 |        pagavimo, kai dėdė, pašaukęs savo favoritą vižlą, vardu Karo,
 90 6 |           pavydžiai globoja ji tuos savo daržus. Kas juos kritikuoja,
 91 6 |     nekliudo pavydėti vienas antram savo ponios meilės Kaip tik pana
 92 6 |             žiūrėk, šuo jau bededąs savo letenas ant jos kelių ar
 93 6 |           jau laukia mūsų, užkaitus savo mažą samovarėlį, ir tuojau
 94 6 |     tebešaukdamas, nubėgo tekinas į savo kambarį ir užsidarė. Mudvi
 95 6 |          galvažudžiais. Tik pamatęs savo akimis sėtinį, tesusiprato.
 96 6 |           Atvežiau panai Pranciškai savo darbo staltiesėlę, panai
 97 6 |   išblyškusiomis rankomis ištraukus savo senos komodėlės stalčių,
 98 6 |            iš anksto prirengtus, iš savo daiktų parinktus mažmožius
 99 6 |           ji šią valandą mąsto apie savo akis ir aukoja jas Kristui.
100 6 |          taip mylinčios ją, kaip aš savo mamatę, - argi dievas atimtų
101 6 |              pavalgęs pusryčius, su savo turkišku šlafroku, aukštas,
102 6 |       Tuomet bočelis skubiai eina į savo kambarį rėdytis. Mėgsta
103 6 |      Vežimui sustojus, kiša į šieną savo lazdą ir, pasukinėjęs ją,
104 6 |             Po pietų bočelis eina į savo miegamąjį pagulėti valandėlę.
105 6 |            žmogus turi gerai žinoti savo šalies istoriją.~    Pabučiavau
106 6 |             kalbėti ir mąstyti apie savo protėvius su didžiausia
107 6 |             imsiu mokytis apie tuos savo garsiuosius protėvius.~   
108 6 |         sunėrus blankias rankas ant savo tamsaus rūbo. Mamatė groja
109 6 |            su žalsvu rūbu linkčioja savo aukštai, keistai nufrizuotą
110 6 |           šaukia… ~    Pana Verusia savo kertelėje tyliai dūsauja
111 6 |             miestely... - traukiame savo plonais balseliais, vėl
112 6 |       niekados kitaip nekalba. Turi savo bibliotekoje vyskupo Valančauskio,
113 6 |  bibliotekoje vyskupo Valančauskio, savo bičiulio, knygų su jo paties
114 6 |         užviešpatavus, išeina ji iš savo rėmų, išsiveda mylimąjį
115 6 |         atidariusi ją be rakto, ima savo sidabru apdarytą maldaknygę
116 6 |           viršų, visados randame ją savo vietoje.~    Mamatė dar
117 7 |           jis negalėsiąs pasipuošti savo puikiuoju kiveriu su kuodu.
118 7 |          jupele, o pati apsirėdė su savo melsvu šilkiniu rūbu, kurs
119 7 |       būrelis. Tai buvo jaunasis su savo palydovais. Visi gašiai
120 7 |          susipažint" ir ėjo atgal į savo kampą.~    Panelės buvo
121 7 |          grafo ant rendos, o juk ir savo turi nemaža turto. Mudvi
122 7 |          jokios ponios neturėsi ant savo galvos, nei motinos, nei
123 7 |            ir nuėjau. Ir kas iš to? Savo dalį kaip į vandenį įmečiau,
124 7 |           dar geriau, kad durnius - savo proto neturėdamas, tavęs
125 7 |        veido stambiais brėžiais. Su savo paprastais naminiais drabužiais
126 7 |             vis žiurėjo į kokardėlę savo pelėdos akimis, tartum būtų
127 7 |          atrodė be galo patenkintos savo kaimynu.~    - Įsimaišei
128 7 |             nepasiekiama liokajiška savo kolegos tobulybe.~    Viena
129 7 |      jaunasis, nepaisydamas visų tų savo žmonos reiškiamų meilių
130 7 |         karčiamą? Luomas neleidžia, savo luomą gerbiu!"~    Aš jam
131 8 |         padėjęs ant stalo, paklausė savo žvaliąją kaimynę:~    -
132 8 |             prakaitą liejo, sukdami savo lengvakojes šokėjas. Jaunasis,
133 8 |        rąstas, ir sukos tiktai apie savo ašį, nes pabaigė šokęs daugiausia
134 8 |         daugiau besotinti mūsų akis savo gracija: ir panos nebeėjo,
135 8 | reikalaudama, kad tuojau sustabdytų savo brolį. Tuodu teisinos jau
136 8 |       žodžiais kalbino vaistininkai savo atkaklųjį brolį, nežinoma,
137 8 |            Bastės po kambarį, vis į savo Pavlinką žiūrėdamas, o kartais
138 8 |           kad jis neimtų vykdyti tų savo žodžių, pašokusi nuo kanapos,
139 8 |             sėdėjo mamatė, pasakojo savo moteriškus reikalus.~    -
140 8 |          judėjo: iš valgomojo ėjo į savo miegamąjį, kuriame sėdėjo
141 8 |         Kiekvienas norėjo išreikšti savo įspūdį.~    - Matai, kaip
142 8 |                 Čekai taip pat manė savo kalbą esant mužikišką, -
143 8 |             žemaitiškai, ir net ant savo Baublio parašė: "Čia kitą
144 8 |             ir mes labai gailėjomės savo žaidimo draugės.~    Nudžiugę,
145 8 |        išrinkome kelis mažmožius iš savo žaislų jai lauktuvių ir
146 8 |         tyliu balseliu.~    Nešdami savo dovanėles, manėme, kad ji
147 8 |        atneštą, paglostė porą kartų savo sulysusiais piršteliais,
148 8 |        Kazelė dar nepabaigė statyti savo namelio sodne! Nebepabaigs
149 8 |           niekados nebežaisim su ja savo nameliuose. Ak, kodėl dievuliui
150 8 |              Bet ar jai neliūdna be savo mamatės? Ir man taip liūdna,
151 8 |        norėtumei aprėdyti Kazelę su savo bjauriausiu rūbeliu? Reikia
152 8 |           paliks tau atminimas, kad savo draugei nepasigailėjai to,
153 8 |         miręs berniukas, atiduočiau savo ulonišką uniformą.~    -
154 8 |           kanapos kertelę, skaičiau savo "Przyjaciel'į". Bet ir į
155 8 |     popieris rankutėse. Pirmą kartą savo gyvenime matau nabašninką,
156 8 |         toks siaubas pagrobė mane į savo nagus, kad, visa drebėdama,
157 8 |        drugys - siela. Išsiritus iš savo lėlutės, lekia sau pas "
158 8 |              kai ji atidavė Kazelei savo gražiausiąjį rūbelį? - paklausė
159 8 |         atidavus dar ir visus kitus savo daiktelius, kad tik kuo
160 8 |         malonu, - atsakė ir nuėjo į savo kambarį.~
161 9 |      skurdžias pajamas - nesu jokio savo įpročio vergė ir moku atsisakyti
162 9 |          tiekia jis man ir knygų iš savo turtingos bibliotekos. Turiu
163 9 |              Ne, ne visada išsižadu savo norų vien tuomet, jei jie
164 9 |   egoistiškai, iš tikro skriausčiau savo vaikus, ne dabar, besistengdama
165 9 |        daugiau". Kiek kartų duodavo savo arklius gydytojui parvežti
166 9 |             nuredukuoti lig minimum savo pačios išlaidas - ką ir
167 9 |           žmogus reikalauja išlieti savo sielą. Niekados niekam neišlieju
168 9 |           Niekados niekam neišlieju savo sielos. Drovu man rodyti
169 9 |            sielos. Drovu man rodyti savo skausmus, drovu kalbėti
170 9 |              Taip drovu būtų rodyti savo kūno žaizdas, kaip kad daro
171 9 |             Tiesa, kartais atidarau savo sielą vaikams ir paskui
172 9 |         mano siela auksuotu taku, į savo vizijas įsižiūrėjusi, -
173 9 |             kiaurai perverdama juos savo spinduliais. Nepanėšėjo
174 9 |           su neapsakoma šypsena ant savo dieviškų lūpų - baltais,
175 9 |             Stovėjau pas kalnelį su savo vaikais, pagautas akis įbedusi
176 9 |                Kad kartais atsimenu savo kūdikystę ir jaunystę, visą
177 9 |    tolimiausią ir mažiausią kampelį savo karalystėje! ~    Buvo Levanarda
178 9 | tūkstančiais siūlų ji surišta su ta savo motina.~    Giliai yra įaugus
179 9 |                  Pasakojo jis kartą savo gyvenimo istoriją. Trumpai,
180 9 |          kad jis neims pinigų už tą savo darbą, ir nunėriau jam ilgą,
181 9 |       uriadnikai gali uždėti ant jo savo geležinę leteną. Ir kas
182 9 |        atvirai ir drąsiai ginti tas savo teises, ir gana. Bijau,
183 10|          nustos mažiausiai pusės to savo komiškumo. Bet ką jie kalti,
184 10|             kad bajorija išsižadėjo savo kalbos ir priėmė svetimąją?
185 10|        tegali būti tikrai naudingas savo tėvynei, jei yra išaugęs
186 10|         tėvynei, jei yra išaugęs iš savo tautos kultūros. Svetimų
187 10|             tik noriu pasakyti, kad savo valios pravesti aš neįstengiu.
188 10|        Kazelė... Taip gaila man tos savo krikšto dukrelės! Svajojau
189 10|            nebeišeis nei besugrįš į savo namus... Štai dabar pelenuose
190 10|             ir tamsybėse pasiklojau savo lovą..."~    Tiek amžių
191 10|          yra. Aš tai jaučiu visomis savo sielos galiomis.~    Niekas
192 10|           kelias dienas, jaučiu ant savo lūpų jos brangiausias pasaulyje
193 10|             kvaila ir juokinga dėti savo širdį į tai, kas turi savyje
194 10|             granatų žiedas lūpų ir, savo baltomis, permatomomis,
195 10|       valandomis diemedžiai dvelkia savo mistišką kvapą. Bet tai
196 10|         Melancholija ir, pridengusi savo plačiu sidabriniu šydu šventąjį
197 10|             apie gulinčio tame kape savo vyro ligą ir mirtį ir apie
198 10|          vyro ligą ir mirtį ir apie savo vargingą būvį.~    Vargšė
199 11|           mūsų virėja gerai mokanti savo amatą ir tai būsiančios
200 11|          pačios, visų vaikų vardus, savo tėvų ir giminės vardus ir
201 11|             nelabai vaikus temylįs, savo vaikų neturėdamas, neapsivežąs
202 11|      mažučių barškaliukų. Nežiūrint savo mažumo, jis mažne tapo didelių
203 11|           įtikti vyrui, įrodyti jam savo rūpinimąsi juo - kas juk
204 11|             tai, prie ko aš pridedu savo ranką. Ir aš tuo didžiuojuos
205 11|            o ciocia, pašaukus mus į savo kambarius, išdalijo mums
206 11|     išdalijo mums lauktuves, kurios savo gausumu ir gražumu pranešė
207 11|            tuojau viską nusinešėm į savo kambarį, ir viena mums terūpėjo:
208 11|        tokia baisi ji man atrodo su savo tamsiu veidu, dviem juodais
209 11|            žemai, ir dievo, kurs su savo motina, angelais ir šventaisiais
210 11|  šventaisiais gyvena viršum debesų, savo rojaus sodnuose.~    Įvairumo
211 11|        ciocia įpėdin jam siunčianti savo ištikimą tarnaitę, kad,
212 11|          mylėdama dėdę, kaip motina savo vaiką, ciocia užmiršta,
213 11|         matau, labai šaltai žiūri į savo ūkį, - sako ciocia.~    -
214 11|            rengės medžioti. Atnešęs savo šautuvą gražioje makštyje,
215 11|          geriausia, kai vaikai sėdi savo kambaryje.~    Tėvelis tuojau
216 11|           kurs lig šiol nesirodė iš savo kambario. Valgomajame ruošės
217 11|            Aleksandras, vadžiodamas savo akis po elegantišką dėdės
218 11|          Dėdė Boleś atsargiai paėmė savo šautuvą.~    - Ar tikrai
219 11|           ramiau, kad būsi šalia su savo šaltu krauju ir begaline
220 11|            Dėl katės! ~    Atdarame savo kambario lange stovėjo ciocia
221 11|        atrodanti lyg sibilė - ir su savo balta, puria rankele, panašia
222 12|           mus, kad jį išrautume, ir savo ranka deda jį į pintinėlę.
223 12|             Sveikinu ir didžiuojuos savo vyru.~    Dėdei ir ciociai
224 12|               Dėdei ir ciociai taip savo jausmus beliejant, antrame
225 12|             Aleksandrai, nerodyk to savo netikėjimo. Teturie ir jis
226 12|            Maryniu, kad kišuos ne į savo dalykus, bet kadangi tu
227 12|            nematai reikalo nurodyti savo dukteriai jos netikusį pasielgimą,
228 12|          kad mano vaikai būtų tikri savo krašto žmonės, - tarė mamatė.~   
229 12|       nesuprantu. Ką reiškia "tikri savo krašto žmonės"? Labai, labai
230 12|             galima sakyti, pats ant savo pečių nešąs visą ūkio naštą,
231 12|       vaikus, kad jie taptų vertais savo giminės atstovais.~    Mamatė
232 13|      Karusia atrodo dar jaunesnė su savo dideliais deimantiniais
233 13|     teatvažiuoja aplankyti mamatės, savo mokslo draugės. Žinau, kad
234 13|             ji netrukus sugrįžo pas savo mamą. Žiūriu į ją ir mąstau,
235 13|             tariau, nebesuvaldydama savo dvasios pagavimo. Ji nusijuokė,
236 13|            o aš laiminga sugrįžau į savo kertelę, vieno dalyko tetrokšdama:
237 13|            ciocios Karusios, gyrėsi savo šeimininkavimu.~    - Vos
238 13|             ir ponia Gužauskienė su savo baltu piršteliu brūkštelėjo
239 13|     valandėlę lengvabūdės, sekdamos savo ponus vyrus, lengvabūdiškai
240 13|     žaliajame lauke ir nė kiek apie savo pareigas nemąstančius, -
241 13|      jungtuvių sukaktuvėms dovanosi savo žmonai visus ponios Cvierčakevičienės
242 13|         pianino, o paskui padainavo savo violončele ponas Jonavičius.
243 13|       muziką, užuot džiuginusios ja savo vyrus, - tarė juokdamos
244 13|     galimais būdais stengtis daryti savo vyrą laimingą, - rimtai
245 13|            lyg vapsvos, durstydamos savo pasileidusių suktis liežuvėlių
246 13|            pasikalbėjimu ir reikšti savo nuomonių.~    - Ar manai,
247 13|             parašyta, kad baimė dėl savo kailio paliuosuoja nuo pareigų
248 13|          vyro protas turi čia tarti savo veto. Laukime. Jūs nežinote
249 13|           visų tų pasikalbėjimų dėl savo sumanymo ar didelė esi feminų
250 13|         rasti toje pirmojoje pusėje savo sielos papildinį ir vainiką.~    -
251 13|     Jonavičius tylėjo, žaisdamas su savo "breliokais" ir retkarčiais
252 13|            mamatę, o ji težiūrėjo į savo rankas. Paskui tarė, vis
253 13|          nieko nepaisydamas, nuvedė savo damą į valgomąjį ir atsisėdo
254 13|  žvilgterėjo į mamatę ir kinktelėjo savo grakščią galvelę.~    Per
255 13|             visados jis giria save, savo sūnus ir namų šeimininkus.~    -
256 13|          kiekvieną jūsų puotą kelia savo drebantį balsą.~    Po tos
257 13|            Mickevičius nuvedęs jį į savo butą ir ten jis nakvojęs
258 13|              ponas Tarvydas užbaigė savo kalbą.~    - Stebėtina, -
259 13|               tarė dėdė Aleksandras savo kaimynui, - kaip jis šį
260 13|       nematė ir negirdėjo, kaip tik savo damą, o ji nesiliaudama
261 14|      meilumas, įkūnytas atsidavimas savo svečiams, rodos, tuojau
262 14|           rodos, tuojau ims, išplėš savo širdį iš krūtinės ir padės
263 14|         kainą aš nepirksiu ateities savo vaikams.~    - Visa nelaimė,
264 14|       pasiėmęs laikraščius, nuėjo į savo miegamąjį.~    Nubėgau į
265 14|         tikrai nebeturės kur skirti savo rendezvous. Vargšė Karusia!
266 14|          tikru faktu, nenori tikėti savo akimis ir stebėdamasis klausi
267 14|          Reikia nuolat mąstyti apie savo silpnybes ir apie tai, kaip
268 14|            tą laimę, neįtempia visų savo jėgų vien tik tai laimei
269 14|             pas mane pinigus - visą savo kapitalą, kelis rublius,
270 14|         jokio išlavinimo negavusiam savo artimui?~    Viena žinau:
271 14|           artimui?~    Viena žinau: savo santykyje su dievu tie prasti
272 14|            dievą - tai vergai prieš savo poną. Vergai, kurie visados
273 14|         neturiu sunkių nuodėmių ant savo sąžinės, už ką dievas mane
274 14|           galėtų būti nepatenkintas savo likimu. Tačiau nesu girdėjus
275 14|            dienų dienas pats vienas savo trobelėje, tik su "dūšelėmis";
276 14|           pati priežastis: jis nori savo žmonoje rasti tų ypatybių,
277 14|         priešintis ir pasiduodu čia savo prigimčiai, panašiai į prigimtį
278 14|            kuo greičiausiai lenda į savo kaušą, ir jei ką daro, tai
279 14|      Aleksandras - gal taip pat dėl savo būdo gyvumo - kartais pasako
280 14|            ir Aleksandrienė su visu savo taigojimu nėra tokia švelni,
281 14|      pasiimti ją pas save. Boleś su savo aukso širdimi noromis sutiko.
282 14|         gerumas, kad nerandu žodžių savo dėkingumui išreikšti. Jūsų
283 14|             persiskirti, bet reikia savo egoizmą paaukoti vaiko gerovei.~    -
284 14|        kartą aš iš visų jėgų ginsiu savo teises.~    Niekados dar
285 14|   nebereikia per dienas glaustis po savo kambariukų kampelius, bijant
286 14|        važiuoja, balsingai varydami savo bėglius žirgus. Tarnaitės
287 14|          amžius,      Amžiną ilgesį savo sieloj jaučiu…~    Ak, kaip
288 14|          mane letenos kietos šaltam savo glėbyje! ~    Ir nėra man